2018-07-29

Baimės jausmas

Baimė pasireiškia kaip intensyvus jausmas- lyg elektros srovė perbėga kūnu ir išmuša šaltas prakaitas. Šitas jaumas pažįstamas ir su niekuo nesupainiojamas. Lyg paspaudus mygtuką, baimė suveikia nuo žodžio, minties, garso, vaizdinio stimulo, kvapo, skonio ar prisilietimo. Tas staigus susitraukimas įvardijamas kaip baimė. Tai nemalonu ir gali sukelti grandinę jausmų reakciją. Baimė jaučiasi kaip stiprus NE bet kam, kas jį sukelia.



Sekundę įsivaizduok: esi dykumoje, plačioje atviroje erdvėje. Vaikštinėji ratais valandų valandas. Įkopi įkalnėn ir pamatai duris. Jos čia pat, labai realios ir atrodo, kad užrakintos. Jokio rakto aplink, jokio rakto tavo kišenėje. Durys nejuda, neatsiveria, jos tiesiog čia. Tu esi suglumęs ir negali judėti pirmyn. Taigi tu įsitaisai šalia jų, mąstydamas, svarstydamas, baimingai stengdamasis įspėti - kas gi už jų? Atrodo, jog durys slepia kažką, ką tau svarbu pamatyti.

Tuo tarpu užraktas tasi juokiasi iš tavęs, atlikęs savo išdaigą, sukeldamas vaizdinį, tarsi už durų yra kažkas, ką svarbu apsaugoti.

Bet yra kitas kelias atrasti, kas gi yra už tų durų. Nereikia jų atrakinti, stumti tol, kol atsivers, o tiesiog - žengti keletą žingsnių ir, apėjus duris, pažiūrėti - kas gi yra už jų?

O ten nieko. Tiesiog nieko ten nėra! Aplink tik dykuma, durys joje, bet jos ne kliūtis.

Taigi, baimė jaučiasi ir veikia kaip durų užraktas. Jis neleidžia judėti pirmyn. Jeigu jaučiasi nesaugu, tai signalas atsitraukti, perspėjantis apie pavojų - realų ar įsivaizduojamą. Jausmas gali būti toks stiprus, jog gali surakinti ir neleisti mąstyti ar veikti.

Aš išmokau žvelgti kas yra už baimės stebėdama Pamelos Wilson darbą su žmonėmis, kuomet ji atpalaiduodavo juose senas įtampas ir baimes.

Baimė yra jausmas. Jo nereikia bijoti, tiesiog pastebėti, pajusti. Savyje jis nėra nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo darbą, apsaugodamas “aš” struktūrą. Šio įsitikinimo centre visuomet yra šis ypatingas tikėjimas savimi kaip asmeniu, atskiru subjektu, gyvenimo suvokėju, valdančiu savo pasirinkimus.

Kuomet baimės mechanizmas suveikia ir pereina į veiksmus, reakcijos gali būti nenuspėjamos.

Egzistuoja daug technikų ir būdų kaip elgtis su baime, bet pabandyk šį tą kitokio.

Pripažįstant baimės buvimą, kuomet ji pasirodys ir suvokiant, kad baimė čia - padėkok jai. Padėkok jai už tai, kad ji atėjo. Leisk jai būti čia minutę kitą. Pamatyk, jog tai yra normalu, kad ji čia. Nusilenk jos garbei.

Tuomet pažvelk, kas yra už jos. Kas ten yra? Ar kas nors pasirodo? Ar yra kažkas už jos?

Lygiai taip, kaip ir užrakintos durys dykumoje, tu gali pažvelgti iš kitos pusės. Viskas, ko reikia, tai žvilgtelti, vedamam smalsumo, kas gi yra už tų durų.

Šiuo būdu tau nereikia skverbtis į jausmą, analizuoti jį be galo… Vietoj to - pažiūrėk, kas slepiasi ten, už šio intensyvaus pojūčio.

Jeigu baimė per didelė, yra būdai ją sumažinti. Aš rekomenduoju EFT (liet. ELT, emocinės laisvės technika) ar bet ką, kas tau tinka. Kai kurie žmonės šiame procese patiria daug baimės, kai kurie visiškai nieko. Nėra jokios taisyklės. Jeigu jauti baimę, pripažink ją, jeigu ne, tuomet neieškok jos.

Iš tiesų nėra nieko, ko reikėtų bijoti. Niekas neištirps, neišnyks, nenumirs ar nebus pažeista. Tai saugu. Giluminių įsitikinimų tyrinėjimas visiškai nieko nepažeidžia. Nukrenta tik melas. Melas, kuris iškreipia vaizdą, laiko įtampą, baimę, kentėjimą. Tai gali jaustis kaip praradimas, bet nėra nieko vertinga, ką čia reikėtų saugoti.

Kitais žodžiais tariant, niekas nesiliaus būti tuo kas jau yra. Įsitikinimai, kurie daugiau nebetarnauja, yra nereikalingi ir visiškai normalu paleisti praeitį ir pažvelgti šviežiomis akimis.

Aplenkti baimę, susidraugaujant su ja, naudojant ją tarsi švyturį rasti vietas, kurias reikia išvalyti nuo senų įsitikinimų, - tai kitas būdas sąveikauti su baime. Galų gale, juk ji atliko tokį svarbų darbą ir nusipelnė pagarbos.

Taigi pažiūrėk, kas yra už jos? Kam kyla grėsmė? Gali rasti vieną ar kelis dalykus - iš esmės nieko ypatingo, arba kažką, kas nori būti pamatyta. Žiūrėk, kas ten.

Kuomet protas pamato, kad ten nieko nėra, apsaugos mechanizmas liaujasi tai saugojęs. Tai gali būti tarsi šokas, bet kas blogo gali atsitikti tam, ko nėra?

Iš tiesų, baimė yra draugė. Ji sukuria apsaugą, ir saugo nuo žalos. Bet visos tos idėjos, pasirodančios kaip svarbios, negali būti pažeistos. Įvaizdis “aš” yra pagamintas proto. Tai ne kažkas, kas gali būti pažeistas, išnykti, žūti ar būti pamestas. Tai paveiksliukas vaizduoteje, kurį sukūrė protas ir kurį saugoja baimė.

Tarsi protas pats save įpareigojo saugoti savo sukurtą “aš” įvaizdį, pamiršęs pažiūrėti, ar jis iš vis yra.

Nebijok baimės jausmo. Tark jam Taip. Sekantį kartą, kai jis aplankys, pažvelk, ką dar matai šiame mechanizme, jausme ir kas jį sukelia? Ištirk tai smalsiai, be baimės.

2018-07-27

Lūkesčiai

Kokia nuostabi diena pajūryje… Saulė, švelnios bangos, jūros garsai, žuvėdrų klyksmas ir tolimas ūžesio aidas. Taip gera sėdėti paplūdimyje ir tiesiog būti. Šis momentas yra pilnas, nėra kur skubėti, nėra ką planuoti, tiesiog ramybė ir gilus, buvimu gyva pasitenkinimas, kuomet širdis atvira, besiveržianti skleisti meilę.

Prieš pamatant “aš” iliuziją , pasinerdavau į šią nuostabią būtį, bet tai vykdavo trumpai ir retai, protas tuoj pradėdavo šnekėti ir pasiklysdavo ateities fantazijose. Dabar galiu sėdėti ir tiesiog būti, neįsitraukiant į istorijų pasaulį.

Ši ramybė ir grožis yra prieš iškylant mintims, lengvai pastebima. Bet norint čia pakliūti, reikia palikti visi mąstymą, problemas, lūkesčius lygiai taip, kaip nusiauname batus įeidami į namus.

Tu gali sakyti, kad lengviau tai pasakyti, nei padaryti, ir, žinoma, esi teisus. Nes netgi jei protas ieško ramybės, pats ją ir užgožia. Tarsi protas jaustų, kad tai reikštų galą minčių srautui, ir galop mirtį jam pačiam.

Didžiausia kliūtis pamatyti šį momentą kaip jis yra, yra lūkesčiai. Privalau, neprivalau, noriu, nenoriu, turiu, reikia ir visos kitos piktžolės. Šios mintys įtraukia ir tik joms pasirodžius, jos turi galią įtraukti į istoriją ir štai - ramybė prarasta.

Protas kuria lūkesčius, glavodamas, kad tai jo darbas. Tai įprotis, kiekvienas turi lūkesčius, planus ateičiai ir siekiamus idealus. Jeigu neturi tikslų ir lūkesčių, su tavim kažkas juk negerai, tiesa? Tai taip įsišakniję mūsų galvose, kad netgi neįmanoma iškelti šio klausimo - ar mums iš viso reikalingi lūkesčiai? Ar reikalingi lūkesčiai kasdieniniuose reikaluose, praktiškuose dalykuose?

Ar bandei įsivaizduoti, koks būtų gyvenimas be lūkesčių? Pirmas dalykas, ką pastebėjau, nėra jokios įtampos ir nuolatinio noro kur nors pakliūti ar pabėgti iš esamos situacijos. Skubėjimas dingsta, ir liaujasi minčių slėgimas apie laiką. Viskas, kas turi būti padaryta, padaroma laiku, nei anksčiau, nei vėliau. Visos tos mintys, ką kažkas pagalvos, jei to nepadarysiu, taipogi nekyla. Nelieka teisinimosi ir atsiprašymų, kurie nuolat kildavo prote. Protas daugiau nebekuria ateities scenarijų, kuriuose ieško sprendimų įsivaizduojamoms problemoms, “kas būtų, jei”. Jis netgi neužsiima tuo, nes šis pratimas neatneša nieko gero, o tiesiog perkelia dėmesį į svajonių pasaulį.

Kadaise gyvenau košmaruose: savo mintyse matydavau žmones, sėdinčius ir laukiančius, kol aš padarysiu tai, ko jie iš manęs tikisi ir skubėdavau daryti tai, ko jie prašo, baimindamasi, kad nespėsiu… Ir jeigu nepateisindavau jų lūkesčių (kurie net nebuvo mano), kildavo tas sunkus kaltės jausmas… Esu nieko verta, turėčiau būti kitokia, reikėtų stengtis labiau, turiu save patobulinti… Aaaaa, kaip pabėgti nuo viso šito? Kur Išėjimo ženklas??

Visas kentėjimo kalėjimas pastatytas iš nepateisintų lūkesčių.

Visos laisvės paieškos kyla dėl lūkesčių - kai tik pateksiu “ten”, gyvenimas taps toks lengvas ir paprastas, toks rožinis ir pilnas palaimos, būsiu nuolat ir amžinai laimingas. Ieškojimą lemia lūkesčiai surasti ramybę, stengiantis ištaisyti tai, kas yra ne taip, į tai, kaip tai turi būti.

Pasipriešinimas liaujasi kai lūkesčiai nukrenta ir pastebima atvira erdvė. Ieškojimas ir lūkesčiai yra vienas procesas, genamas įsitikinimo, kad kažkas turi vykti kitaip, kad dabar būtum laimingas.

Tu gali gyventi rojaus kampelyje ir nepamatyti to, nes protas nuolat svajoja apie kažką kitą.

Vienintelis dalykas, kuris reikalingas, yra galvos išvalymas iš pagrindų nuo visų tų brangių lūkesčių. Ir tai išties lengva - pastebėk juos, kai jie kyla, pamatyk kaip jie užlaiko paveiksliuką vaizduoteje “kaip viskas turi būti” lyginant su tuo, KAS YRA. Pažiūrėk, iš kur jie ateina - iš mamos, tavo šeimos, partnerio, vaikų, boso, bendruomenės, banko valdytojo … Ar tai tikrai tavo lūkesčiai? Ar ketini išpildyti šiuos lūkesčius? O kas atsitiks, jei taip neįvyks?

Žinoma, čia kils įtampa iš baimės, kad lūkesčiai bus neišpildyti. Liūdesio, graužaties, gėdos, kaltės, kaltinimo, pykčio, nevilties, beviltiškumo, noro numirti jausmai yra artimi lūkesčių draugai.

Paleidus šiuos “noriu, “privalau”, “negaliu”, - išnyksta ir jų užtaisai. Jokių lūkesčių, jokios baimės dėl jų neišsipildymo, jokio pasipriešinimo tam, kas yra čia ir dabar.

Visų lūkesčių motina yra viltis. Tai garbinamas lūkestis, jog rytojus bus geresnis nei šiandien.

Viltis- tai mintis apie ateitį, gimdanti lūkesčius. Viltis tai kažkas, kuo gyvi žmonės. Ir iš tiesų, yra labai malonu matyti, kuomet istorijose ir filmuose viltys išsipildo kaip laiminga pabaiga.

Bet, kaip įprasta sakyti Lietuvoje, - viltis yra kvailių motina. Kuo daugiau kažko viliesi, tuo mažiau pastebi dabartį ir nevertini šio momento. Čia ne apie tai, kad reikia praktikuoti dėkingumą, bet apie durų atvėrimą jam tekėti laisvai.

Ach, taip gera tiesiog būti, tas jausmas, kai kyla šypsena ir kutena džiaugsmas.

Lūkesčiai yra tarsi debesys, užstojantys gyvenimo džiaugmą šį momentą.
Jei galvoji, kad nemalonūs pojūčiai nebeturėtų kilti, tuo sakai NE tiems jausmams ir tas pasipriešinimas trukdo jiems pilnai pasireišti.

Visi jausmai ir pojūčiai yra gyvenimo dalis ir laisvė juos pilnai išgyventi, patirti viską, ką tik gyvenimas atneša be teisimo, kad kažkas turėtų būti kitaip, yra neįkainojama. Laisvė patirti, jausti, išsireikšti, mylėti yra čia. Tiesiog pažvelk už lūkesčių širmos. Ir jeigu tikiesi pamatyti tik laimingą dalį, tai taip pat kalėjimas.


Lengvi žingsniai numesti lūkesčius:

1.Išrašyk visus juos lape popieriaus.

Ko tikiesi iš ….?
Ko nesitiki iš ….?
Ko nori iš ….?
Ko nenori iš ….?
Kas turėtų atsitikti, kad čia ir dabar viskas būtų ok?

2. Kapstyk giliau, surask užslėptus lūkesčius ir išrašyk juos taip pat. Atsiverk pilnai ir nuoširdžiai.

3. Perskaityk, ką parašei ir pasinerk į tai. Tegul tai būna. Pripažink, jog šie lūkesčiai veikia sistemoje. Tu juos matai, jie daugiau nesislepia.

4. Dabar pažvelk savo patyrime, ar ko nors būtent dabar trūksta?

5. Suvok, jog niekas nevyksta būtent taip, kaip įsivaizduoji, kad gyvenimas vyksta nepriklausomai nuo to, kaip tu tikiesi, kad jis vyks. Patikrink, ar turi kontrolę tam kas vyksta ir kada vyks?

6. Pažvelk, ar tau reikia visų tų lūkesčių ar tiesiog gali juos visus paleisti. Pažvelk iš arčiau, ar lūkesčiai naudingi? Ar kažkas būtų prarasta, jeigu tie lūkesčiai nukristų? Išrašyk viską, kas kyla. Kuomet rašai, protas susikoncentruoja ir yra priverstas pažvelgti iš arčiau.


Ir jeigu tai neatneš efekto, tu gali pateikti savo brangius lūkesčius Liberation Unleashed forume ir padirbėti su kažkuo, kol išgryninsi visa tai iki pilno aiškumo.

Kaip piktžolės darže, taip ir lūkesčiai gali sugrįžti atgal. Neleisk jiems gadinti spektaklio.


2018-07-18

Septintas Žingsnis


Kritimas

Štai čia prasideda visas įdomumas.

Kai esminis įsitikinimas permatomas, lieka daug pavienių įsitikinimų. Įsivaizduok, tai tarsi kompiuterinė sistema, - jeigu tu ištrinsi kai kurias programas, liks kai kurie failai, lėtinantys sistemos darbą, taigi įprastai jie taip pat ištrinami. Sistema defragmentuojama, sureguliuojama.

Išrovus pagrindinį įsitikinimą, tai suveikia kaip cunamis mūsų sistemai. Jis palieka po savęs daug griuvėsių, daug numirėlių, kuriais reikia pasirūpinti. Taigi tai, kas norima čia padaryti - tai išvalyti, išvalyti, ir išvalyti kuo daugiau. Laikyk dėmesį tiesoje, tegul visi tie įsitikinimai iškyla paviršiun. Jie kils vienas po kito tam, kad išeitų. Nesipriešink jiems ir nieko nestabdyk. Kai tik pradėsi laikytis kokio nors įsitikinimo, vėl strigsi. Tam, kad nestrigti, reikia juos paleisti. Kam priklauso tie įsitikinimai?

Aš vadinu šį etapą “Kritimas”, nes viskas, kas netiesa, nukrenta, o tai, kas tiesa, - tiesog įkrenta į vietą.

Kai kas sako, jog tai užima keletą mėnesių, kiti sako kad ir keli metai - kiekvienam šis procesas vyksta skirtingai. Taigi nėra jokios garantijos kaip ilgai persikrovimas ir subalansavimas truks tavo sistemai. Pasitikėk tiesa kaip geriausiu draugu. Viskas vyksta teisinga kryptim ir teisingu žingsniu. 

Troškimas pašalinti paskutinį melą iš tavo sistemos yra kitas tavo draugas, taip kaip ir pasirengimas paleisti viską, kas daugiau ne tarnauja. Abejok visais savo brangiais įsitikinimais ir tirk toliau.

Tai tik pradžia, ne pabaiga.

Tai ne vartai, po kurių “visiems laikams ir laimingai”, tai mažas pirmas žingsnis, labai svarbus, bet ne paskutinis, kad ir kaip manytum.

Pažiūrėk atidžiai į pačius brangiausius įsitikinimus, arčiausiai širdies, labiausiai branginamus. Tai yra tie, kuriuos iš tiesų turėtum patikrinti iš arčiau. Tu pažinsi juos pagal kylantį pasipriešinimo jausmą. Sek šiuo pasipriešinimu. Jis čia tam, kad pamatytum, jog kažkur yra dar vienas melas, laukiantis kol jį atpažinsi.

Išvalius įsitikinimus, gyvenimas tampa lengvesnis, jame atsiranda tikras laisvės pojūtis, dėkingumas, lengvumas, pasitikėjimas ir nuostaba. Tai laisvė kiekvienoje situacijoje. Atsiranda laisvė išreikšti save be kaltės, baimės, bijojimo būti neteisiu . Laisvė ne nuo negatyvių situacijų, bet pačiose situacijose. Gyvenimas daugiau nebematomas per “Aš” akinius. Jis plačiai atviras, pasiruošęs tapti ištyrinėtu. Tai ieškojimo pabaiga, bet ne tyrinėjimų pabaiga.

Kol yra bet koks pasipriešinimas tam kas yra, tol yra ką veikti.


-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-

2018-07-16

Šeštas Žingsnis

Kaip jaučiasi atpažinus tiesą?

Ar kažkas pasikeitė išorėje? Ar yra pokyčiai kasdieniniuose reikaluose?

Ar jaučiasi kitaip viduje?Kas atrodo kitaip? Kas atrodo taip pačiai?

Išrašyk tai. Minčių išdėstymas popieriuje padeda protui išlaikyti dėmesį ir išaiškinti iki galo.

Jeigu bevarčiai vartai įveikti, tampa akivaizdu, kad nėra jokių vartų, nėra jokio “aš”, kuris turi ar gali praeiti kažkokius vartus ir to niekada nebuvo ir nebus. Ir turbūt džiaugiesi pamatęs, kad ieškojimas liovėsi.

Šiame taške atsakyk į klausimą: ar vis dar ko ieškai?

Vienas dalykas aišku, kad tu neišgirsi giedančių angelų ar trimitų, fejerverkų nebus. Tai tik pamatymas atpažįstant, jog nėra įsivaizduojamo šaukšto, tai tik iluzijos “aš” permatymas. Pokytis gali būti labai subtilus arba pasirodyti intensyvūs potyriai. Nesvarbu, ką jaučia kiti, tavo patirtis yra ideali tau. Realizacija nėra speciali būsena, tai paprasčiausias žinojimas kas yra ir ko nėra. Tai kas anksčiau kėlė klausimus, dabar atrodo akivaizdu ir paprasta.

Sugrįšk prie užrašų apie lūkesčius, ar jie išsipildė? Kas buvo dižiausias sirprizas, ko labiausiai tikėjais? Ar galėjai nuspėti, kad viskas atrodys būtent taip?


-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-

2018-07-14

Penktas Žingsnis

Bevarčiuose Vartuose

Nėra jokio atskiro “aš” realybėje

Patikrink:

Ar yra koks nors tarpas tarp patyrimo ir patiriančiojo? Ar yra tas kuris patiria, centras, kuriam atsitinka gyvenimas? Ar yra gyvenimo, išgyvenimų, patyrimų sąvininkas?

Pratimas:

Šiuo tikslu gerai pabūti gamtoje. Pastebėti medžius, gyvūnus, vaikus, kitus žmones. Pamatyti, kaip viskas juda, - medžiai, žolė, gyvūnai, paukščiai, žmonės, mintys, jausmai, kūnas. Pastebėk kad mintys kyla apie tai, kas yra pastebima, kas yra patiriama. Pajusk gyvenimo ritmą, nuolatinį judesį, įskaitant kvėpavimą ir širdies plakimą.

Pastebėk gyvenimą, gyvybę ir kaip viskas atsitinka be ypatingų pastangų. Pamatyk, kaip viskas paprasta. Vyksta suvokimas viso šito. Čia, dabar, gyvai.

Debesys plaukia, mintys teka. Kas judina debesis? Kas pučia vėją? Ar yra toks veikėjas Dėdė Vėjas, kiris daro pūtimo veiksmą?

Kas judina visumą?
kas yra atskira nuo visumos judėjimo?
Kur riba tarp čia ir ten?
Kur sienelė atribojanti tave nuo pasaulio už tavęs?

Pamatyk, kad matymas taip pat vyksta. Nieko nėra už akių, jokio matančiojo, stebinčiojo, tiesiog pats matymas ir stebėjimas vyksta esamu momentu. Nėra jokio tarpininko, įjungiančio ar išjungiančio matymą. Yra spalvos, formos, garsai, kvapai, pojūčiai. Protas atlieka savo įprastą darbą- puošia patyrimą etikėtėmis ir tai taip pat vyksta savaime, be pastangų. 

Ką tu darai, kad visa tai vyktų?

Kai žvelgi į tai, KAS žvelgia, kas ten?

Jeigu abejoji, pastebėk tai, pažvelk tiesiai į tai, kas iš tiesų dabar vyksta - tai dar vienas apsaugos mechanizmas. Tik tai. Tik mintis, iškylanti, ir pradingstanti. Žiūrėk į tai, kas akivaizdu. Sutelk dėmesį. Ar yra dėmesio “sutelkėjas”? Ar dėmesingumas vyksta kaip savaiminis reiškinys?

Šiame taške tu jau matai, viskas, ko reikia, tai atpažinimas, to kas paprasta ir akivaizdu- viskas vyksta savaime. Visa tai paprasčiausiai yra.
Čia tu nieko neturi ir negali padaryti. Tegul tai atsiskleidžia. Nėra netgi jokio tarpininko, kuris gali leisti tam atsiskleisti. Nėra nieko, kuris gali kažką padaryti, atpažink tai. Nieko, kuris gali leisti tam įvykti. Viskas tiesiog įvyksta. Viskas jau vyksta - pastebėjimas, atpažinimas, matymas. Nėra jokio atskiro “aš”, niekuomet nebuvo. Nieko nėra atskiro nuo gyvenimo judesio. Atpažink tai.

Čia labai daug spąstų ir tau gali reikėti stipriai sutelkti dėmesį. Čia ir dabar. Gyvenimas yra. Egzistencija yra. Būtis, budrumas, esatis, žinojimas kad esi. YRA.

Pastebėk kad šie du teiginiai skiriasi:
Manęs nėra
Aš nėra. 

Manęs nėra- tai melas, savo būties neigimas. Aš nėra- to atskiro charakterio su laisva valia, judančio nepriklausomai nuo visumos nebuvimas.

Gyvybe, sąmonė yra, bet ar tai "aš"?

Kai tik tiesa atpažįstama, tu negali vėl grįžti atgal į tikėjimą kad yra kažkas atskira nuo gyvenimo vyksmo. Lygiai taip, kaip niekada jau netikėsi, kad Senis Šaltis yra realus. Kai tik iliuzija atpažįstama, ja liaujamasi tikėti. Paprasta ir aišku.

Jeigu šiame taške reikalinga pagalba, parašyk. Yra keletas klausimų išsklaidyti abejones ir iš tiesų tai pamatyti.

Tu arba matai tai, arba manai, kad ne.


-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-

2018-07-12

Ketvirtas Žingsnis

“Aš” yra mintis. Mintis pati negalvoja

Priešingai tam, ko mus mokė vaikystėje, “ aš” nėra siela ar būtybė. “Aš” yra mintis. Tai nėra būtybė. Tai tik etikėtė. Buvimas yra veiksmažodis, bet ne dalykas.

“Aš mąstau, vadinasi aš esu” - žinomas Rene Dekarto posakis. Paprasta frazės reikšmė yra tame, jog kažkas, kas nori žinoti, ar jis egzistuoja, - remiasi egzistavimo įrodymu, kurį nulemia “aš”, kuris mąsto.

Bet liaukimės tuo tikėti ir patikrinkime tai.

Perskaičius šią pastraipą, užmerk akis ir sutelk dėmesį į tai, kas yra dabar. Gyvumo pojūtį , būties suvokimą. “Aš esu” pojūtį. Ar jis asmeniškas? Ar jis jaučiasi individualus? Visus tuos metus tu galvojai, kad esi atskira individė? Yra būties pojūtis, kuriam protas klijuoja etiketę “aš”

Pažvelk į mintis :

Iš kur jos ateina?
Ar gali kontroliuoti mintis?
Kas įtakoja mintis?
Ar tu žinai, kokia bus sekantis mintis?
Ar gali sustabdyti mintį viduryje?
Ar mintys ateina viena po kitos, po vieną, ar gali galvoti kelias mintis tuo pačiu metu?
Ar mintis žino?
Ar mintis gali ką nors daryti? Jei taip, tai ką mintis daro?

Atsakyk į šiuos klausimus raštu, pastebėk mąstymo procesą. Kaip mintys ateina - paketais, ar viena paskui kitą, po vieną?

Pastebėk, kad mintys ateina ir išeina pačios. Tai yra tik mintys, tarsi debesys danguje. Ir niekas jų nekontroliuoja, jos sukasi viena paskui kitą ir nėra jokio būdo sustabdyti ar atsikratyti jų. Jos plaukia kaip laisvai tekanti upė.

Pažvelk į protą kaip į etiketes klijuojančią mašiną. Patyrimas vyksta, o etiketės seka paskui. Stebint, apžvelgiant, liudijant, - etiketės pasirodo tuoj pat kai tai įvyksta.

Pastebėk kūno kvėpavimą, - ar kvėpavimas vyksta savaime, ar yra “kvėpuotojas”? Etiketė sakys “aš kvėpuoju”, bet ar yra kokia nors “aš”, daranti kvėpavimą? Kas tuomet vyktų užmigus? Ar kvėpavimui reikalingas “kvėpuotoja”?

Tas pats yra su ėjimu, valgymu, muzikos klausymu, šokiais. Kiekvienas šis patyrimas lydimas komentaru “ aš tai dariau”. Bet pažvelk iš arčiau; ar yra einančioji, valgytoja, šokėja? Kalba nurodo į subjektą, atliekantį veiksmą, bet ar yra subjektas, ar tiesiog vyksmo patyrimas?

Patyrinėk šį etikečių žaidimą, pastebėk, kad etiketė yra tik etiketė, pridedamasis žodis kitiems žodžiams. Dabar skaitymas vyksta be pastangų ir jei sustotum bent sekundei, pasirodytų mintys ir pradėtų įvardijimą etiketėmis … “Aš” - viena tokių minčių. “Aš” - ne mąstytojas, tai mintis, kylanti sąmonėje.

Ar gali mintis mąstyti? Ar mintis gali išvis kažką daryti?
Taigi, jeigu “aš” yra mintis, o mintis pati nemąsto, kurgi yra mąstytoja? Ar ji iš vis yra?

“Aš mąstau, vadinasi aš esu “ išsisklaido į štai ką :

“Aš “ - tai mintis
“Aš “ - nemąsto (nes yra pati mintis)
Nėra jokio “aš”.
Bet mąstymas vyksta.
Savaime.


-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-

2018-07-10

Trečias Žingsnis

Skirtumas tarp realybės ir vaizduotės

Realiu laikau tai, kas iš tiesų yra ir nedingsta, net jei liaujiesi tuo tikėti ar įsivaizduoti.
Užmerk akis. Įsivaizduok, kad laikai šaukštą. Įsivaizduok jo formą, dydį, svorį, temperatūrą, palaikyk rankoje ir pajusk tą įsivaizduojamą šaukštą kiek gali detaliau.

Atsimerk;

Ar yra šaukštas čia, realiame gyvenime?
Kaip tu pamatei, kad nėra šaukšto?
Kas atsitiko šaukštui?
Ar jis dingo, ar niekuomet neegzistavo?

Pastebėk, kad nebuvo jokio “bum” ir jokių ryškių šviesų mirksėjimo akyse kuomet lioveisi įsivaizduoti šaukštą.

Prisimink tai, - pokytis nėra kažkas daugiau nei tai, tai tiesiog įsitikinimo, laikančio iliuziją, išnykimas.

Apsidairyk kambaryje ir pastebėk, kas yra realu. Kas čia yra dabar? Pastebėk daiktus, pastebėk spalvas, garsus, apsižvalgyk kambaryje. Jeigu manai, kad šis pasaulis nerealus, sulygink jį su įsivaizduojamu kambariu.

Sekantis pratimas:

Užmerk akis ir įsivaizduok, kad esi virtuvėje. Tiesiog vizualizuok ir apsižvalgyk aplink, pastebėk, kur padėti daiktai? Pastebėk erdvę, kaip tai jaučiasi? Atidaryk šaldytuvą, patikrink spinteles. Ar yra kvapai? Kokia temperatura, šviesos ryškumas?

Pastebėk kaip vaizduotė sukuria paveikslą ir tas paveikslas gali sukelti jausmus ir susitraukimus - išsiplėtimus, minčių istorijas ir stiprius pojūčius.

Atsimerk ir pamatyk, kad visa tai vyko vaizduotėje.

Nueik į virtuvę ir pažiūrėk į tuos pačius daiktus, kuriuos matei įsivaizduojant, kaip skiriasi tų pačių dalykų įsivaizdavimas ir patyrimas? Ar virtuvė vaizduotėje ir patyrime yra tas pats?

........
Susikoncentruok į “aš”, - atskirą, individualią esybę, - ar tai vaizduotėje, ar tikrovėje? Ar yra kažkas čia ir dabar ką gali pavadinti “aš”?

Jeigu pasakyčiau, kad Senis Šaltis yra realus, ar tu jį pamatytum kambaryje? Ar matai skirtumą tarp realaus ir įsivaizduojamo?

“Aš” yra įsivaizduojamas. Tu gali paieškoti realaus “aš”, bet ar jis gali būti rastas? Pažvelk į kiekvieną pojūtį - ar gali surasti tame “aš” ? (ar yra “aš” liečiant, uodžiant, ragaujant, žiūrint ar klausant?) Ištirk tai kiekvienam pojūčiui.

Ar yra kontroliuojantis/ valdytojas galvoje? Jeigu taip, tai kaip tuomet jis kontroliuoja kūną?
Ar yra “aš”, jei to “aš” neįsivaizduoji?


-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-

2018-07-08

Antras Žingsnis

Išmesk visus lūkesčius


Kaip, tavo manymu, atrodo išsilaisvinimas?
Ko tikiesi iš jo?
Kaip įsivaizduoji besielgiantį išsilaisvinusį žmogų?
Kaip tai atrodo?
Ką tau tai duos, ko viliesi?
Ko nenorėtum?

Išrašyk visa tai ir ištirk. Raktas yra tavo nuoširdumas, surask visus lūkesčius ir išrašyk juos, tuomet paieškok užslėptų lūkesčių.

Išrašius viską, sutik, kad lūkesčiai yra kliūtis pamatyti tiesą, todėl palik juos, tikslu pažvelgti šviežiomis akimis. Jeigu toliau laikaisi lūkesčių, grįžk prie skyriaus apie baimę ir pažvelk, kas yra už jų. Kas ten yra, kam kyla grėsmė?

Visi lūkesčiai, nesvarbu ko tu tikiesi, yra ne tai, kaip iš tiesų viskas bus. Kiekvieną kartą, kai jautiesi užstrigęs, grįžk prie lūkesčių. Jeigu yra kažkas, ko tikiesi įvyksiant, tačiau taip nėra - tai visuomet lūkesčiai.

Lūkesčiai ne padeda, o trukdo.
Dažniausi lūkesčiai: jei tik atsibusčiau, viskas visada bus lengva ir gražu, tai kančių galas... mano charakteris pasikeis ir aš tapsiu daug geresniu, nei esu dabar... viskas pasidarys viena, aš galesiu kontroliuoti geriau kas man atsitinka... aš tapsiu laisvas nuo nemalonių emocijų, aš niekada nebebūsiu piktas ar liūdnas... man kiti lenksis, aš tapsiu įžymus ir žmonės kreipsis į mane išminties... Taip pat kad turi atsitikti kažkoks ypatingas įvykis, speciali būsena, kad turi būti kažkoks žymus pasikeitimas...

Visi šie lūkesčiai yra proto išmąstymai apie tai, ko protas negali aprėbti, tai geriau ir nesistengti, o tiesiog paziūrėti, kas ir kaip yra.



(Nuotrauka- Narimantas Ciunaitis, Portalas)

2018-07-06

Pradėk Čia. Pirmas Žingsnis

Tai yra pati paprasčiausia, pati logiškiausia, akivaizdi tiesa - realybėje nėra jokio atskiro subjekto “aš”. Nėra jokio “aš” visiškai, jokio valdytojo, kontroliuojančiojo, o tik laisvai tekantis gyvenimas, viena realybė, vienas gyvenimas. Gyvenimas tiesiog yra.

Tai taip paprasta, jog tai pamatyti yra be galo sunku. Mąstymas, kad visi esame kaip atskiri subjektai, valdantys savo gyvenimus, yra ne kas kita, kaip neištyrinėta prielaida. Tai šakninis įsitikinimas, per kurį žmogus mato gyvenimą. Atskirumo pojūtis dominuoja kasdieniniame gyvenime, kurdamas stresą, depresiją ir ieškojimą kažko daugiau. Tai yra gilus nekintantis jausmas, kad kažkas yra ne taip, kad vis dar reikia kažką rasti, kad gyvenimas yra nepilnas, ne gausus, lydimas įtampos ir tuščias.

Žinojimas, kad kažkas yra ne taip, būtent šis jausmas iškyla paviršiun iš gilumos ir verčia mus ieškoti atsakymo.

Atsakymas yra paprastas - nėra jokio “aš”. To niekuomet ir nebuvo. Mes nesame “savo” gyvenimo “darytojai”, gyvenimas atsitinka “ne mums”. Mes ir esame pats gyvenimas. Nėra jokio valdytojo, sprendžiančio kas, kada, su kuo, kodėl. Gyvenimas tiesiog atsitinka, be priežasties. Gyvenimas yra gyvybė. Tai pats gyveniškumas.

Taigi didelis klausimas yra kaip gi pamatyti, jog realybėje nėra jokio “aš”.

Jeigu tiesiog patikėsi tuo neištyręs, - niekas nepasikeis. Atsiras dar vienas įsitikinimas sistemoje, kuris kurs daugiau dar konfliktų nei iki šiol. Tam, kad atpažinti tiesą, turi tai pamatyti savo patirtyje.

Pamatyti tai yra labai paprasta - tam tiesiog reikia tikrai norėti galų gale pamatyti tiesą, nežiūrint į tai, kokios kliūtys yra kelyje. Ieškantysis turi būti pasirengęs atidėti visus įsitikinimus į šalį. Tai nėra baisu ar stebuklinga. Tam tiesiog reikia pasukti dėmesį vidun ir atsakyti į labai konkrečius klausimus taip nuoširdžiai, kaip to dar niekuomet nebuvo.

Kuomet pradedi šį tyrinėjimą, pirmas žingsnis yra “kelio išvalymas” . Tai gali būti atlikta raštu. Tu gali pasitelkti vedlį pagalbai, arba atlikti tai pats. Nieko nepriimk už tiesą, viską ištirk. Nėra nieko, ką turėtum žinoti tam, kad pradėtum šį darbą. Tiesiog pradėk rašyti sau, dėl savęs, dėl meilės tiesai. Niekas negali šito padaryti už tave - net negalvok apie tai.

(Kol kas luktelk, - perskaityk viską iki galo, tuomet pradėk)

Aš atradau šiuos žingsnius kaip iš tiesų veikiančius ir nešančius rezultatą daugumai žmonių.

Viskas, ko tau reikia, - tai rašiklis ir popieriaus lapas, o taip pat nuoširdus noras pamatyti tiesą.

Šiame etape yra svarbu suvokti, kad matymas ir mąstymas nėra tas pats.

Pavyzdžiui, jeigu aš paprašyčiau tavęs aprašyti, kas yra šiuo metu tau už nugaros, tu gali atsakyti pasinaudojant atmintimi - mąstymu, arba gali tiesiog pasukti galvą ir, pasižvalgius, nusakyti ką tu matai.

Šiame darbe tau reikia žvelgti į savo patyrimą ir pamiršti tai, ką žinai kaip tiesą, viską, ką girdėjai, ar skaitei. Pasitikėk tik savo tiesiogine patirtimi.



PIRMAS ŽINGSNIS

Kelio išvalymas


Užrašyk štai tai :

Nėra jokio “aš” realybėje. Jokio tarpininko, valdytojo, stebėtojo, jokio gyvenimo savininko; viskas yra vienas laisvai tekantis gyvenimas, - tarsi vienas judesys.

Dabar pasižiūrėk, palauk, įsigilink į tai, užrašyk - kas kyla? Ar tai baimė? Ar tai abejonė? Pasipriešinimas? Nusivylimas? Kažkas, norintis surikti ir apsisukti atgal, kažkas, sakantis, jog tai neveikia? O gal kyla jausmas oho, džiaugsmas, palengvėjimas?

Pastebėk, kas kyla viduje ir tiesiog užrašyk tai.

................

Atlikai? Gerai. Tuomet pažiūrėk į tai iš arčiau. Jeigu tai baimė, sutelk dėmesį į šią baimę.

Pastebėk, kad tai yra apsaugos mechanizmas. Baimė savyje yra tarsi durys, sulaikančios dėmesį pasižiūrėti, kas yra už jų. Bet tai tik baimė, pojutis. Nieko tokio, kad ji yra, ji tiesiog atlieka savo darbą. Tiesiog leisk jai būti, suvok jos buvimą pagarbiai ir su dėkingumu, patikrink, kur ji jaučiasi fiziškai kūne. Pastebėk tą pojūtį.

Kas yra baimė savyje?
Ką ji saugo?
Kas nori būti apsaugota?
Kas jaučia grėsmę?

Paprašyk jos atskleisti, kodėl ji čia, ką ji nori tau pasakyti, paprašyk baimės pasidalinti savo išmintimi. Jeigu nėra jokio “aš”, tuomet juk nėra ką apsaugoti, taip?

Gerbk šį jausmą. Pasveikink jį, padėkok jam už atliekamą darbą. Pamatyk, kad baimė yra čia tik dėl apsaugos, ji yra draugė. Baimė iš tiesų yra užmaskuota meilė. Ji tik parodo, kur žvelgti, nukreipia į tamsias vietas.

Dabar pažvelk už jos.
Ar yra kažkas už baimės?
Jeigu taip, tai kas? Kas yra už to?

(pastebėk, kad tyla yra ne atsakymo nebuvimas, tai yra pats atsakymas)

Atlikai?

Jeigu praėjai šį žingsnį ir pamatei, kad už baimės nieko nėra, tuomet esi pasirengęs sekančiam žingsniui.


-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-

2018-07-04

Gilus Žvilgsnis

Deep Looking metodas lietuviškai

Ar tu ramus dabar?

Jeigu ne, leisk man pristatyti labai paprastą būdą grįžti ramybei. Aš pavadinau šią techniką Deep Looking (DL), lietuviškai- Gilus Žvilgsnis. Ją sudaro keletas elementu iš skirtingų paleidimo technikų ir pagrinde remiasi Pamelos Vilson darbu bei Sedonos metodu.

Ši technika paprasta naudojimui, bet prieš pereinant į detales, norėčiau, kad pastebėtum, kaip protas nuolat viskam kabina etiketes. Kai tik kažkur nukrypsta dėmesys, etiketes seka iš paskos.

Jei pažvelgsi į kairę - pastebėk, kas vyksta su mintimis – jos pasireiškia kaip etiketes viskam, ką matai, įvardindamos formą, spalvas, suteikdamos pavadinimus, gali užkabinti kažkokį praeities momentą, susijusį su tuo, kas matoma, - tuomet iškils kokia nors istorija. Žodžiai tuoj pat išplaukia, kai dėmesys apglėbia tai, ką mato. (Kai tu tai matai aiškiai, gali tuoj pat apibūdinti, ka matai).


Dabar sutelk dėmesį į savo pojūčius. Aprašyk keletu žodžių, kaip jautiesi. Pastebėk, kaip žodžiai mintyse, kurie aprašo jausmus, kyla, kai dėmesys nukrypsta į jausmus. Pažaisk su tuo truputį ir pastebėk, kaip viskas veikia.

Vienas dalykas yra liautis ieškojus, tačiau visai kas kita yra liautis priešintis tam, kas yra. Gilaus Žvilgsnio metodas padės pamatyti pasipriesinimą ir ji paleisti.

Prabudimas atveria vieną sluoksnį po kito, vis subtilesnius. Pamatymas, kad nėra veikiančio, mąstančio, gyvenančio kaip atskirumas - pasipriešinimo automatiškai nepanaikina. Prabudimas nėra toks smūgis, po kurio gali pasakyti – niekam nekyla pasipriešinimas, valio! Ne. Visos tos mažos mintys, idėjos, įsitikinimai, emocijos žaizdos, baimės, įpročiai, istorijos – visa asmenybė - susiformavo ne per dieną, taigi natūralu, ne per dieną ir išsivalys.

Jeigu tu pažvelgsi atgal į savo gyvenimą, pamatysi istorijų rinkinį. Vienos yra nemalonios, kitos tuščios, trečios sukeliančios gilų emocinį skausmą.Yra ir daugelis puikių istorijų, is kuriu galima pasijuokti, pasidžiaugti ir pasidižiuoti. Bet daugelis istorijų sukelia sunkius pojučius, skausmą, kuris paralyžiuoja ir įkalina. Jeigu tu galėtum paleisti visą šitą liūdną darinį, tai, kas liktų – natūralus, tikras buvimo džiaugsmas ir ramybė.

Kuomet pasipriešinimas baigiasi, įvyksta pasidavimas, tai tiesiog priešingas potyris. Kiekvienas mažas paleistas pasipriešinimas yra pasidavimas veiksme. Paleidimas atveria kelią nukristi senoms „tavo dalims“, tam, kas daugiau nereikalinga ir ko nereikia.

Pirmas žingsnis yra pasakyti : TAIP, tebūnie tai kas yra.
Tegul tai būna.

Leisk viskam, kas jau nebetarnauja, - išsiprogramuoti, išsikonstruoti, atsipalaiduoti, išsispręsti, ištirpti, išeiti. Kam reikia tų gąsdinančių šablonų, tiesa?
Tebūnie kas yra. Bet kas, kas įvyks paleidimo procese, yra gerai.
Kai ateina baimė, tai tik todėl, kad ji nori parodyti dar neištirtas sritis, ji signalizuoja kažką, kas jaučiasi apsaugota ir nenori būti pamatyta. Tegul tai būna taip pat.

Antras žingsnis – Pakvietimas.

Tai labai svarbu ir iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti netgi kvailoka ir juokinga, bet pakviesti viską, kas kyla yra RAKTAS. Gerumas, atvirumas, švelnumas, atjauta, nuoširdumas, meilė yra kas atveria duris. Kai spaudimas liaujasi, prasideda priėmimas. Tai ne silpnybė, bet galingiausias, neįvertintas įrankis užstrigimo išvalymo misijoje. Bet kas iš to įrankio, jeigu jis nebus naudojamas.

Ačiū tau – tai magiški žodžiai.

Dėkojimas viskam, kas kyla, iškelia dėkingumo jausmą. Pasipriešinimas pavirsta į priėmimą. Tai jausmų alchemija. Tai yra esminis Gilaus Žvilgsnio principas – pakvietimas, padėkojimas, demesingas klausymas, suteikimas erdvės jausmui apkabinti tave ir išeiti.Tu gali pagarbiai nusilenkti, apkabinti ir pabučiuoti šį jausmą, protą ir širdį. Atsivėrimas, dėkingumo jausmas, atjauta, meilė bus kaip patvirtinimas. Pabandyk tai dabar, prieš skaitant toliau.

Padėkok širdžiai ir protui, tiesiog už tai, kad jie yra tokie gražūs ir nuostabūs – širdis ir protas. Padovanok jiems šiltą glėbį ir šypseną. Pasakyk jiems, kaip stipriai juos myli. Nusilenk pagarboje ir dėkingume. Pasakyk: ačiū jums.

Tik tiek. Jeigu kyla pasipriešinimas tam, tegu. Padėkok pasipriešinimui už nuostabų darbą stengiantis apsaugoti tai, kas turi būti apsaugota. Apkabink pasipriešinimą. Net jei tai skamba kvailai. Pasipriešinimo priėmimas yra žingsnis arčiau, link jo paleidimo. Galų gale, pasipriešinimas yra draugas.

Atidžiai, nuoširdžiai klausyk, ką protas, ir ką širdis nori pasakyti.

Kai mes išgirstame, kaip atsiliepia protas ir širdis, mes galime žengti sekantį žingsnį. Tuomet klausiame kitą klausimą, kuris kyla po prieš tai buvusio atsakymo. Koks bepasirodytų atsakymas, jis rodo kelią eiti gilyn.

Gilaus Žvilgsnio procesas yra pokalbis, iškėlimas to, kas yra pasiruošęs iškilti. Kai dėmesys nukreiptas į vidų, pastebėk, ten yra balsas kalbantis, kuris viskam klijuoja etiketes. Naudodami šią proto funkciją, mes galime kalbėtis su protu, širdimi, kūnu, paklausti, ko jie nori, kas trukdo tai pasiekti, kas jiems būtina dabar, kas yra tai, kas nori būti apsaugota.

Kalbėjimas su protu gali skambėti keistai, bet tai ne ką keisčiau nei kalbėjimas su kitais įsivaizduojamais herojais galvoje, - tavo partneriu ar tėvais. Tai tiesiog žaidimas, nežiūrėk į visa tai labai rimtai. Tai nereiškia, kad egzistuoja kažkokie objektai, pavadinti Protu ar Širdimi, gyvenantys kitame objekte, vadiname Kūnu. Tai tiesiog reiškia, kad kai tu užduodi tiesioginį klausimą struktūrai, tu gauni tiesioginį atsakymą. Paprasta.

Taigi, paklausk proto, ar jis ramus. Tiesiog: Prote, ar tu ramus?
Palauk atsakymo.
----

Atsakymas yra Taip, arba Ne.

Jeigu atsakymas yra Taip, tuomet padėkok protui ir paklausk širdies to pačio klausimo.
--
Atsakymas bus Taip, arba Ne. Jeigu atsakymas yra Taip, tuomet padėkok širdžiai ir mėgaukis likusia dienos dalimi.
---
Jeigu atsakymas yra Ne, tuomet paklausk proto : Ko tu nori labiausiai?

Tuomet širdies : ko tu nori labiausiai?

Gali užsirašyti atsakymus, tai padės išlaikyti dėmesį.

Po kiekvieno atsakymo padėkok su pagarba širdžiai ir protui už atsakymą.

Sekantis klausimas – Kas yra tai, kas trukdo atsipalaiduoti?

Kai atsakymas ateis, - tai gali būti ir jausmas, priimk tą jausmą, leisk būti minutėlei ir tiesiog palik būti taip, kaip yra.

Tuomet gali paklausti jausmo ko jis nori labiausiai, ir pažiūrėti, kas ateis po to...

Kai atsakymas ateis, kad jausmas, protas, širdis nori atsipalaiduoti, tu paklausk:

Ar tu pasiruošęs atsipalaiduoti?
Ar tu pasiruošęs atsipalaiduoti dabar?


Jeigu abu atsakymai yra TAIP, tuomet užmerk akis ir jausk. Jausk pilnai, nesistenk kabinti etiketės, kas jaučiasi. Leisk gryniems pojūčiams apkabinti tave, pažaisti ir praeiti. Pabūk su tuo, ir kai jausi, kad viskas praėjo, pakviesk dar, išjausk, ir dar. Ir dar. Būk tame – pakviesk, priimk, jausk, būk šiame procese tol, kol būnasi. Tu gali įsivaizduoti prieš save atviras duris jausmo zonoje ir pamatyti, kaip jausmas per tas duris išeina. Arba, tik jausk. Pabaigoje tai gali jaustis kaip išsekimas, kaip nuovargis. Tai normalu, šis darbas reikalauja daug koncentracijos.

Kuomet jausmai, - tokie kaip baimė, pasipriešinimas ateis, pakalbėk su jais, paklausk, ką jie nori apsaugoti. gal jie tori ką pasakyti, pasidalinti išmintimi. Kai ateis atsakymas, paklausk proto PAŽIŪRĖTI, ar tikrai ta apsauga dar reikalinga, o gal jos jau nebereikia? Jeigu jos nebereikia, tu gali paklausti, ar jausmas nori išeiti. Jeigu jis pasakys taip, tuomet išjausk jį taip, kaip aprašyta viršuje.

Jei atsakymas yra ne, tuomet paklausk, ką šis jausmas nori tau pasakyti. Klausyk. Kad ir koks būtų atsakymas, padėkok jausmui už atsakymą ir nukreipk dėmesį į tai, kas atėjo atsakyme. Tai skamba kažkaip komplikuotai, bet kuomet tu tai darai, bendravime, klausimai ir atsakymai patys žaidžia tarpusavyje.

Pagrindinis dalykas čia yra dėmesio sutelkimas.

Keblumas yra tame, kuomet tu priartėji prie stipriai „saugomos“ srities, protas šoka į gynybą ir, arba sukuria sieną, arba blaško dėmesį, gali būti ir tą, ir tą. Siena gali pasireikšti kaip staigus nuobodulys, tingumas tęsti, mieguistumas, atmetimas, bereikšmiškumas, abejingumas.

Išsiblaškymas gali ateiti įvairiomis formomis. Tau staiga užsinorės kažką kitą veikti, arba nukreipti dėmesį į kažką, kas atrodo tuo metu įdomiau. Tai proto pokštas, kuriuos jis mėgsta žaisti, kuomet jaučia kylantį pavojų. Jeigu tu pajutai, kad tai vyksta, švelniai sugrąžink dėmesį. Pasakyk protui, kad tai saugu, ir tu čia esi tik tam, kad jam padeti gauti tai, ko labiausiai jis nori.

Žiūrėk, kviesk ir būk dėmesingas tam, kas kyla ir kas nori išsireikšti.

Dažnai ateina kai kurios scenos iš vaikystės. Būdama maža, turbūt jauteisi nemylima, atstumta, ir norėjai būti išgirsta. Kažkas buvo atsitikę, ir tas skausmas vis dar čia, kažkas neišspręsto, kažkas laukia dėmesio, meiles ir priėmimo. Apkabink tą mažą mergaitę ir pasakyk jai, kokia ji tau brangi, kokia graži ir kaip tu ją stipriai myli. Paklausk jos, ko ji labiausiai norėtų, paklausk, ar ji jaučiasi saugi ir mylima, pabūk su ja, kol jai palengvės.

Tai misterija, kaip tai veikia, bet iš tiesų tai veikia. Gilaus Žvilgsnio procesas leidžia tau įeiti į pačią užstrigusios energijos šaknį, leidžia panagrinėti įsitikinimus ir jausmus aplink ją ir ateina paleidimas. Stiprus, gilus paleidimas, kuris išvalo erdvę aplink šią problemą. Erdve prisipildo meile ir dėkingumo jausmu vietoj buvusių įtampos ir nerimo.

Kuomet protas ir širdis yra patenkinti ir ramūs, tu gali paklausti proto, ar jis žino, jog širdis yra jo namai. Paklausk, ar jis namuose, ir jeigu ne, paklausk ar jis nori susijungti su širdimi. Įsitikink, ar abi šalys sutinka, tuomet užmerk akis ir jausk širdį, jausk tekančią energiją ir paprasčiausiai būk taip. Kol būnasi. Uždėk ranką and dešinės krūtines pusės (taip, dešinės šiuo atveju, tai tavo dvasinė širdis, ne organas) ir pilnai fokusuokis į patį pojūtį. Jaučiasi kaip jaučiasi, nėra reikalo kabinti tam etikečių.

Po šio paleidimo seka atsivėrimas. Gali būti kažkas dar likę paleisti, taigi tai išsiskleis per keletą sekančių dienų. Sis atsivėrimas yra energetinis pokytis tavo sistemoj, kas yra, kaip tu jautiesi dažniausiai, naujas pastovus dažnis.

Jeigu šią techniką naudosi sau, prireiks šiek tiek kantrybės ir laiko. Kiekvieną kartą kai tai naudosi, bus mažas paleidimas, tačiau po kažkiek dienų, savaičių, tu pajausi žymų skirtumą. Bet jeigu techniką naudosi su partneriu, kažkuo, kas tau padės sukoncentruoti dėmesį, paleidimas gali būti didelis ir staigus. Esminis partnerio uždavinys yra išlaikyti tave šiame procese, visą kelią iki galo.



Aš jau naudoju šią techniką maždaug šešis metus laiko, iš pradžių tai dariau pati sau, tuomet su draugais, ir vėliau su žmonėmis, kurių net nebuvau sutikusi. Tai neįtikėtina pamatyti , kaip veikia proto mechanizmai viduje. Protas nori apsaugoti širdį, tačiau šiam kilniadvasiškam uždavinyje pats susimaišė ir sukūrė kentėjimą. Vietoj to, kad pažiūrėtų į problemos šaknį ir ją paleistų, jis tiesiog sukuria daugiau ir daugiau „apsaugos“ struktūrų, kad apsaugoti širdį nuo kentėjimo, o tai tik veda dar į didesnį sunkumą.

Galų gale širdis pasijunta maža, žaizdota ir bejėgė. Viskas ko ji nori – tik meilės. Ji gali mylėti laisvai, bet protas ją nori laikyti „saugiai“ nuo galimo skausmo. Kartais, netgi be suvokimo, ar ta apsauga veikia gėriui ar kur kas didesniam skausmui.

Širdis yra rami, kuomet ji išsiplėtusi, beribė, besąlyginė, kai ji myli tai, ką myli ir mėgaujasi tuo jausmu. Ji myli pačią meilę.

Nėra taip jau paprasta paleisti kentėjimą. Bet jeigu tu pradėsi klausyti, ko gi protas ir širdis iš tikrųjų nori, jeigu pradėsi su jais bendrauti, netrukus suvaržymai atsilaisvins ir įtampa ims tirpti. Tuomet atvirumas ir palengvėjimas atsiras savaime, ramybė, taika su tuo kas yra.

Tu gali pakalbėti ir su kūnu. Aš atradau, kad kūnas verbaliai nekalba, jis neturi savo vidinio balso. Vietoj to, tu gali klausinėti taip/ne klausimų ir pažiūrėti, kokios reakcijos pasirodo – atsivėrimo pojūčiai, plėtimasis – taip, susitraukimas, įsitempimas – ne. Labai paprasta. Žvilgsnis giliau dirba su fiziniais simptomais taip pat. Už šių simptomais yra protas, kuris priešinasi kažkam, atlikdamas savo „apsauginio“ darbą.

Apsauga yra gerai ir reikalinga, kuomet tai turi prasmę, yra praktiška ir padeda.

Pažvelk dažniau į save ir užsiduok paprastą klausimą – kas yra tai, kas nori dabar būti apsaugota? Atėjęs atsakymas gali nustebinti. Tu gali pamatyti, kaip protas kuria ir saugo paties susikurtus „vaizdinius“. Na ir kas gali blogiausia nutikti tam kas yra isivaizduota?

„Vaizdiniams“ nereikia jokios apsaugos, nes jų paprasčiausiai niekas negali sužeisti, bet apsaugos mechanizmai kyla. Tuomet tu gali paprasčiausiai paklausti, ar tai tiesa? Ar tam reikia apsaugos? Jeigu atsakymas yra taip, tuomet surask, kam iš tiesų reikia tosnapsaugos? Žiūrėk giliau ir pažvelk už baimės. Kas ten?

Kuomet tu matai, kad nėra ką apsaugoti, kuomet iš tiesų tai matai, struktūra griūva. Tampa akivaizdu, kad ši apsauga dengia tik idėją, o ne kažką, kas yra iš tiesų, realiai. Niekas iš tiesų negali būti pažeistas, tai juk niekas. Tuštuma.

Aš turėjau daug sesijų su daugeliu žmonių ir tik keletu atvejų didelis atpalaidavimas neįvyko, kas reiškė, kad reikia šiek tiek daugiau kantrybės atrakinti senas užrūdijusias spynas. Daugelis sesijų baigdavosi žmonėms palengvėjimu ir palaima ar poreikiu pamiegoti, kartais miegas suimdavo ir mane, nes reikia nemažai koncentracijos praeiti visą kelią. Tuomet pamačiau, kad kuomet kliento pusėje įvyksta paleidimas, tai įvyksta ir man, - labai įdomu būti šio proceso dalimi, kuomet gilėjanti ramybė aplanko abi pokalbio šalis.

Bet kuriuo atveju, teorija yra viena, skaitymas ar klausymas kito proceso yra kita, tačiau tai nėra tai, kas vyksta, kuomet pats pasineri ir išbandai šį paprastą metodą. Tu gali jį daryti bet kuriuo metu. Užimtos dienos, ar meditacijos metu. Tiesioginis klausimas širdies ir proto, kaip jie jaučiasi dabar, sukuria tiesioginį intymų ryšį.

Iš pradžių gali būti keistoka kalbėti su širdim ir protu, juolab, kai tu matai, kad tai viso labo etiketės. Bet pabandyk, patyrinėk tai savyje. Tai gali nuvesti tave į gilesnę ramybę ir nėra ko bijoti ar prarasti naudojant šį metodą. Jei tai tau neveiks, nieko tokio. Bet jeigu manai, kad tai naudinga, pasidalink tai su draugu, persiųsk šį straipsni, ir pabandykite tai kartu.

Jei reikia pagalbos, aš čia, galime pašnekėti per Skypą arba gyvai. 

Turiu daug patirties dirbant Gilaus Žvilgsnio metodu ir galite naudotis mano paslaugomis. Sesija paprastai užtrunka valanda laiko. Geriausia būti vienai, be trukdymu, tada gali pasinerti giliau ir rasti tai, kas pasiruošęs išsivalyti. Kaip užsisakyti asmeninę konsultaciją rasite puslapyje Sesijos.

Kalbos Išdaiga

Kuomet pradedam tarti pirmus žodžius, mūsų tėveliai labai džiaugiasi.

Mes mokomės greitai ir komunikuodami išreiškiame savo norus. Mes išmokstame sakyti žodžius : „aš“, „man“, „mano“, suprasdami, kad tie žodžiai yra labai svarbūs, nes jie mums padeda gauti tai, ko mes norim. 

„Čia mano žaisliukas“ , „mano mama“, „aš noriu to“, „aš darau tą“... 

Mūsų mintys pasireiškia kaip žodžiai bei žodžių virtinės, sujungtos į sakinius. Žodžiai pasakoja istoriją. Pati svarbiausia istorija yra ta, kurioje pasakojama „apie mane“. 

Mūsų kalba sudaryta iš etikečių ir pavadinimų objektams ir veiksmams. Kiekvienas žodis yra nukreiptas į kažką - ar tai praktiškas dalykas, ar įsivaizduojamas, patys žodžiai tėra etiketės.
Pavyzdžiui : namas, mašina, moteris, katinas, mintis, jausmas, saulė ir taip toliau. Daiktavardžiai rodo į objektą, idėjas. Kai mes išreiškiame veiksmą žodžiais, atsiranda prielaida, kad yra veiksmo darytojas: „aš kvėpuoju“, „aš einu“ , „aš žiūriu televizorių“, „girdžiu garsą“, „tu klausai muzikos“, „mes pietaujame“, „pravažiuoja mašina“.

Visuomet pabrėžiamas „kažkas“, kas tą veiksmą atlieka. Bet kuomet pradedame ieškoti to „darytojo“, jis nesurandamas. Tai pasirodo tėra tik kalbos sudedamoji dalis, o žodis „aš“ yra priimamas už tikrą būtybę, veiksmo darytoją. 

Jei kalba būtų sudaryta tik iš veiksmažodžių, pasaulis jaustųsi gana kitaip: „kvėpuoja“, „rašo“, „žiuri“, „klauso muzikos grojimo“, „eina“, „kalba su drauge“. Visas veiksmas gali būti išreikštas be subjektyvaus darytojo, ir vis tiek nusakyti tą patį veiksmą. Jei žodis „aš“ išnyksta, niekas nepasikeičia. „Aš kvėpuoju“ - kvėpavimas vyksta. Nėra to „aš“ - kvėpuotojo, yra tik grynas veiksmas. 

Dėl kalbos mes susipainiojame ir padarom prielaidą, kad yra būtybė, pavadinta Karlu, kaip identifikacija, kuri tampa pasaulio centru. Ta būtybė turi būti apsaugota, prižiūrėta ir ginama nuo pavojų. Puiku. Bet ta būtybė tėra etiketė, nukreipta į nieką, kas yra tikra, kas gali būti patirta. 

„Ilona rašo šituos žodžius“. „Aš rašau šiuos žodžius“. „Rašymas vyksta“. „Rašo“. Skirtingais žodžiais išreikštas veiksmas nepriklauso nuo žodžių - taip kaip veiksmas yra įvardijamas, apibūdinamas, neturi jokios reikšmes pačiam veiksmui. 

Vietoj žodžio „Ilona“ yra priimta sakyti „aš“ ir tai patogu naudoti pokalbyje, kai šnekama apie šio kūno/charakterio veiksmus. Bet nei „Ilona“, nei „aš“ rašo. Rašymas vyksta be pastangų, pats savaime, kai tik mintis ateina. 

Gyvenimas vyksta savaime, be darytojo, menedžerio, stebėtojo, pasirenkančio, liudininko, kuris yra kažkaip atokiau nuo to, kas vyksta. Susidaro iliuzija, kad yra „aš“, kaip atskira būtybė, bet tai tik žodis, kuris yra nukreiptas į pasakojimą apie „aš“, „mane“. 

Tokio dalyko kaip „aš“ - tiesiog nėra. Kalba yra įrankis. Žmonės tapo šio įrankio aukomis, padarę prielaidą, kad žodis „aš“ yra nukreiptas į būtybę. Tikėjimas, kad yra „aš“, susitapatinimas su šia idėja kuria kentėjimą ir nereikalingą skausmą. Tai kosminis humoras. Žmonės ne tik išmoko kalbėti, bet išmoko neklausinėti klausimų apie „savęs“ identifikaciją, nes visi kartu pasiklydo žodžių kalėjime. 

Kas yra čia, tarp žodžių? 

Tai gryni pojūčiai, jausmai, patyrimas. Buvimas. Esatis. Yra. Ir mintys pasakoja APIE tai, kas yra, jos pasakoja apie „mane“, atskirą nuo tavęs. Pabandykit surasti tą „aš“, kuris daro dalykus. Juokingiausia yra tai, kad „aš“, kaip būtybės nebuvimas nėra paslėpta, tai akivaizdu, ir susidomėjus, greitai pamatoma, kad „aš“ gyvena fantazijų pasaulyje, pasakojimuose apie „mane“. 

Kuomet pasakojimas yra priimamas kaip tiesa, susikuria drama. Tuo momentu gali prisiminti, kad nesvarbu kokia tai istorija, visa tai yra tik vaizduotėje. Tai kalbos išdaiga. Gyvenimas vyksta nepriklausomai nuo žodžių, kuriais aprašomas šis vyksmas.



Skaityk toliau Etiketės