Kalbos Išdaiga

Kuomet pradedam tarti pirmus žodžius, mūsų tėveliai labai džiaugiasi.

Mes mokomės greitai ir komunikuodami išreiškiame savo norus. Mes išmokstame sakyti žodžius : „aš“, „man“, „mano“, suprasdami, kad tie žodžiai yra labai svarbūs, nes jie mums padeda gauti tai, ko mes norim. 

„Čia mano žaisliukas“ , „mano mama“, „aš noriu to“, „aš darau tą“... 

Mūsų mintys pasireiškia kaip žodžiai bei žodžių virtinės, sujungtos į sakinius. Žodžiai pasakoja istoriją. Pati svarbiausia istorija yra ta, kurioje pasakojama „apie mane“. 

Mūsų kalba sudaryta iš etikečių ir pavadinimų objektams ir veiksmams. Kiekvienas žodis yra nukreiptas į kažką - ar tai praktiškas dalykas, ar įsivaizduojamas, patys žodžiai tėra etiketės.
Pavyzdžiui : namas, mašina, moteris, katinas, mintis, jausmas, saulė ir taip toliau. Daiktavardžiai rodo į objektą, idėjas. Kai mes išreiškiame veiksmą žodžiais, atsiranda prielaida, kad yra veiksmo darytojas: „aš kvėpuoju“, „aš einu“ , „aš žiūriu televizorių“, „girdžiu garsą“, „tu klausai muzikos“, „mes pietaujame“, „pravažiuoja mašina“.

Visuomet pabrėžiamas „kažkas“, kas tą veiksmą atlieka. Bet kuomet pradedame ieškoti to „darytojo“, jis nesurandamas. Tai pasirodo tėra tik kalbos sudedamoji dalis, o žodis „aš“ yra priimamas už tikrą būtybę, veiksmo darytoją. 

Jei kalba būtų sudaryta tik iš veiksmažodžių, pasaulis jaustųsi gana kitaip: „kvėpuoja“, „rašo“, „žiuri“, „klauso muzikos grojimo“, „eina“, „kalba su drauge“. Visas veiksmas gali būti išreikštas be subjektyvaus darytojo, ir vis tiek nusakyti tą patį veiksmą. Jei žodis „aš“ išnyksta, niekas nepasikeičia. „Aš kvėpuoju“ - kvėpavimas vyksta. Nėra to „aš“ - kvėpuotojo, yra tik grynas veiksmas. 

Dėl kalbos mes susipainiojame ir padarom prielaidą, kad yra būtybė, pavadinta Karlu, kaip identifikacija, kuri tampa pasaulio centru. Ta būtybė turi būti apsaugota, prižiūrėta ir ginama nuo pavojų. Puiku. Bet ta būtybė tėra etiketė, nukreipta į nieką, kas yra tikra, kas gali būti patirta. 

„Ilona rašo šituos žodžius“. „Aš rašau šiuos žodžius“. „Rašymas vyksta“. „Rašo“. Skirtingais žodžiais išreikštas veiksmas nepriklauso nuo žodžių - taip kaip veiksmas yra įvardijamas, apibūdinamas, neturi jokios reikšmes pačiam veiksmui. 

Vietoj žodžio „Ilona“ yra priimta sakyti „aš“ ir tai patogu naudoti pokalbyje, kai šnekama apie šio kūno/charakterio veiksmus. Bet nei „Ilona“, nei „aš“ rašo. Rašymas vyksta be pastangų, pats savaime, kai tik mintis ateina. 

Gyvenimas vyksta savaime, be darytojo, menedžerio, stebėtojo, pasirenkančio, liudininko, kuris yra kažkaip atokiau nuo to, kas vyksta. Susidaro iliuzija, kad yra „aš“, kaip atskira būtybė, bet tai tik žodis, kuris yra nukreiptas į pasakojimą apie „aš“, „mane“. 

Tokio dalyko kaip „aš“ - tiesiog nėra. Kalba yra įrankis. Žmonės tapo šio įrankio aukomis, padarę prielaidą, kad žodis „aš“ yra nukreiptas į būtybę. Tikėjimas, kad yra „aš“, susitapatinimas su šia idėja kuria kentėjimą ir nereikalingą skausmą. Tai kosminis humoras. Žmonės ne tik išmoko kalbėti, bet išmoko neklausinėti klausimų apie „savęs“ identifikaciją, nes visi kartu pasiklydo žodžių kalėjime. 

Kas yra čia, tarp žodžių? 

Tai gryni pojūčiai, jausmai, patyrimas. Buvimas. Esatis. Yra. Ir mintys pasakoja APIE tai, kas yra, jos pasakoja apie „mane“, atskirą nuo tavęs. Pabandykit surasti tą „aš“, kuris daro dalykus. Juokingiausia yra tai, kad „aš“, kaip būtybės nebuvimas nėra paslėpta, tai akivaizdu, ir susidomėjus, greitai pamatoma, kad „aš“ gyvena fantazijų pasaulyje, pasakojimuose apie „mane“. 

Kuomet pasakojimas yra priimamas kaip tiesa, susikuria drama. Tuo momentu gali prisiminti, kad nesvarbu kokia tai istorija, visa tai yra tik vaizduotėje. Tai kalbos išdaiga. Gyvenimas vyksta nepriklausomai nuo žodžių, kuriais aprašomas šis vyksmas.

Skaityk toliau Etiketės