Aš tiesiog pamiršau, kad aš yra iliuzija. Trečia dalis

Eva:
Puikus klausimas!

Keista, bet nejaučiau tol, kol paklausei; dabar matau.

Aiškiai, “Pokytis” įvyko ( jeigu yra toks dalykas kaip “įvyko”) ir vyksta (jeigu yra toks dalykas kaip “vyksta” ”)  - vyksta lengvas ir švelnus įsitikinimų griuvimas. Įsitikinimo kad pasaulis kuriame gyveni ir kiti yra realu.

Tas, kas įvyko tiksliai, įvyko įvykių grandine. Pirmas domino, kuris nukrito stebint Gyvam Buvime, kurį parodei man, buvo patirta ir pamatyta - kad egzistuoja gyvas laukas, o paveikslai vaizduotėje - judėjimas - (tai, ką maniau esant savimi), yra atspindys. Būtent tuo momentu tapo aišku, kad aš ne tai, kuo maniau esant - pačiu giliausiu būdu. Fizinė reakcija buvo noras išsivemti (ko aš niekuomet iki šiol nebuvau patyrusi).

Esu labai susidomėjusi šiuo naujai atrastu Gyvu Lauku; patyriau betarpišką jo buvimą. Jo belaikiškumą. Jo nejudamumą. Galiu pasakyti, kad jis visiškai nepaveikiamas nei identifikacija , nei ne-identifikacija. Geriausias žodis tai nusakyti - tai tiesiog YRA. Niekas jame iš tiesų nevyko. Niekas ir negali vykti, ir tai suteikia tokį kontrastą

Pasinėrus į tavo klausimus ir pratimus, tapo aišku, jog netgi šis Belaikis laukas (erdvė) atrodo atskira ir nepaliečiama viso to, o VISA TAI yra visiškai neatsiejama nuo jo.

VISKAS yra jame, taip, kaip yra, ir iš jo.

Sekantis didelis pokytis buvo stebint savo vyrą be etikečių tiesiog stovint ant šio Belaikio, tvirto pagrindo. Kaip jis gali turėti kokią nors realybę? Nėra kontinuumo. Laikas yra visiška iliuzija. Nėra tokio dalyko kaip laikas, kaip tikras dalykas. Taigi, niekas negali realiai egzistuoti. Ir jei jis nėra tikras - tada ir aš negaliu būti

Tą reikėjo šiek tiek suvirškinti.

Toliau didelis pokytis buvo, kuomet paklausei, ar Eva kada nors egzistavo kaip atskira, ir pamačiau besislepiantį tikėjimą, jog vis dar galvojau, jog ji yra reali ir atskira.

Tuomet suvokiau, kaip giliai miegojau, kaip stipriai esu prisirišusi prie “savo istorijos ir visko joje” - ir tikrai, “visas pasaulis” buvo; tiesiog verkiau kai vienas po kito griuvo įsitikinimai. To neįmanoma sulaikyti!

Praelidus pakankamai laiko belaikėj erdvėj, faktiškai tapo aišku, kad ne tik visas manomas Evos “gyvenimas” neturi jokios realios realybės, bet netgi didysis sprogimas visoje šioje visatoje ir viskas joje, kadangi ji atsiranda DABAR šioje belaikėje Tiesoje.

Tai taip nepasiekiama, kad netgi užgniaužia kvapą.

Diskomfortas ir sumišimas buvo tokie dideli. (Vyko daug dezorientacijos), ir keista, vienu metu šiame viskame, buvo pastebėta, kad netgi šis belaikiškumas - Buvimas - yra žinomas. Ir kas tai? Tas klausimas mane tiesiog pagavo. Taigi sėdint “O, dieve! Aš net neturėjau vaikystės!”

Buvo jaučiama, kad ir kas tai bebūtų, tai yra belaikio lauko (erdvės) šaltinis ( arba galima tai gražiai pavadinti Gyvas Dabarties Buvimas ). Ir TAI, kas yra atskirta nuo TO - na, negali būti ir nėra atskirta!

(Ir kaip tai suprasti - neturiu jokio supratimo!)

Taigi, tai, kas atėjo vidiniu matymu “ O dieve, aš NIEKAS. NIEKAS! Tai taip visiškai nieko tame nėra. Netgi “Aš esu niekas” yra per daug. Aš netgi ne Sąmonė! Čia netgi nėra belaikiškumo! Ir vėl, tai buvo čia, kuomet kūnas sureagavo norėdamas išsivempti, nes visiškas nežinojimas kas yra “Aš esu” tapo toks aiškus, ir tai, kas pasireiškė kaip kulminacija, tiesiog sukrito į šį nuostabų matymą, kad Eva - pati idėja - taip puikiai ir gražiai įtraukta. Evos netgi kaip idėjos, ar personažo, negalima išimti arba atskirti nuo TO - nes ji išeina iš TO. Nuostabus saldumas ir meilė kilo Evai. Ir vėl kilo tyli prasmė, jog Eva - tiesiog mylima išraiška, kylanti iš Visumos - Visuma, pasireiškianti kaip Eva.

Taip gražu!

Kas iš tiesų keičiasi dabar, - tai jog viskas tampa taip artima - labai intymu.

Aš žinau, kaip tai gali skambėti, bet iš tiesų jaučiasi nuolankumas ir paprastumas - nieko ypatingo, ką apie tai kalba, tiesiog ši tyli meilė TAM - jaučiasi kaip ypatinga, pilna ir nepasiekiama MEILĖS SAU išraiška.

DAUG, DAUG MEILĖS IR DĖKINGUMO TAU ILONA!

Ilona:
Gražu.....taip miela.....

Kas vyksta? Ar yra dar kokios abejonės? Ar praėjai bevarčius vartus? Kaip matai dabar, ar kada nors buvo tas “aš”, kuris prabudo?

Apkabinu ir siunčiu meilę, taip džiaugiuosi su tavim...

Eva:
Labas Ilona!

Dėkoju už šiltus žodžius!

Viskas taip puiku. Man patinka, kad yra laiko išsiaiškinti abejonėms.

Pastebėjau, kad grįžta senos tendencijos atgal ir rezultate kyla abejonės. Tiesą sakant vakar nusprendžiau, kad dievinu save abejojančią; ir tikiuosi taip bus visada.

Paaiškinant; atrodė, kad nebuvo jokio kontakto su tuo, kas prieš tai buvo taip aišku, bet kitoje pusėje, būnant pakilo gilios abejonės, po ko sekė pyktis ir baimė, ir visos tos mintys tokios, kokios buvo, grįžo atgal, jog reikia su tuo kažką daryti. Ieškojimo variklis įgavo didelę pavarą ir kilo panika. Ir, neįsitraukiant į visas detales, atėjo momentas, kuomet kilo klausimas: “Kur dingo suvokimas? “

Kuomet, permąstydama tai, žvelgiau į medžius, dangų, debesis, ir paukščius - visus juos mačiau kaip tylią būtį šioje nepaliečiamoje sąmonėje, ir tai smogė taip stipriai, kad nėra čia jokios problemos - ir faktiškai, niekuomet ir nebuvo problemos … niekuomet ! Ir tikrai, nėra tokio dalyko kaip problema Realybėje … viskas jau YRA kaip YRA .

Kadangi tai buvo aiškiai matoma, pajutau, jog ieškojimas taip stipriai stengėsi atmesti tai, kas nuolat buvo prieš akis, pamačiau didžiulį pasipriešinimą. Pajutau, kad jis pasidavė - tarsi pralaimėjo. Tą pajutau vieną akimirką. Aš pajutau, kaip jis stengėsi, taip stipriai, taip ilgai, ir mano širdis prisipildė švelnumu, atjauta ir dėkingumu tam, (po ko sekė isteriško juoko priepuoliai, vėliau ašaros, po to vėl juokas pro ašaras, sėdint šalia mano vyrui, kuris kažkam kitam, greičiausiai būtų pasakęs, jog išprotėjau!)

Kaip tai galima paaiškinti supratus, jog čia nėra jokios priežasteis kentėjimui? Kaip paaiškinti tą meilę - tą nepaaiškinamą meilę ir gilų švelnumą ir supratimą, kuris kyla tam aspektui, kuris priešinosi ir kurio stengeisi atsikratyti, pamačius, jog jis kentėjo dėl tavęs, ir pasiduoda tavo būties saldžioje gilumoje?

Kaip matai dabar, ar kada nors buvo tas “aš”, kuris prabudo?

Koks gražus klausimas!

Niekas niekuomet nebuvo užmigęs.

(Vien iš to galima amžinai juoktis!)

Supratimas apie tai, miegi tu ar ne, yra JAU TAI ir yra vienintelis kuriam tai vyksta.

Jeigu jis "atsibunda" (taip sakant), kad pamatytų tai, kad visada jau amžinai atsibudęs, ir kad nėra nieko, išskyrus SAVE PATĮ, esantį čia.

Ar aš praėjau bevarčius vartus?

Viskas ką galiu pasakyti, (tai tikrai kyla mano širdyje, atsakant į šį klausimą ), ir tai yra tai…

Tegul aš visuomet klausiu ir abejosiu tuo, kad aš esu, kaip atskira nuo TO.

Amen.

Siunčiu daug , DAUG MEILĖS ir APKABINIMŲ TAU, ILONA!

Ilona:
Nuostabu!

Skaitant tavo laišką susigraudinau. Ir pajutau džiaugsmą :)

Kaip tu paaiškintum, jog nėra priežasties kentėti? Niekaip. Tą reikia pamatyti.

Štai tą aš ir darau čia po to, kai pamačiau. Nėra jokios priežasties išvis, visos priežastys sukurtos protu. Ir tos priežastys nėra tiesa...

Pasakyk, ar jau esi pasiruošusi atsakyti į galutinius klausimus?

Ar permatei atskiro aš iliuziją?

Daug meilės ir apkabinimų atgal.

Eva:
Taip miela Ilona! Jaučiu tavo širdį! Nėra didesnės dovanos!

Esu pasiruošusi atsakyti į klausimus..

Ilona:
Štai klausimai. Prašau atsakyk pilnai ir nuoširdžiai.

1) Ar yra “aš” iš vis, kažkur, kokiu nors būdu, ar forma? Ar atskiras nuo visumos aš buvo kada nors?

2) Paaiškink detaliai, kas yra atskiro aš iliuzija, kada ji prasideda ir kaip veikia.

3) Kaip jaučiasi matyti tai? Aprašyk detaliai.

4) Kaip tu nupasakotum tai kažkam, kas niekuomet negirdėjo apie šią iliuziją, bet būtų susidomėjęs.

Laukiu atsakymų. :)) neskubėk.

Daug meilės. Jaučiu tavo širdį taip pat. <3

Eva:
Turiu prisipažinti Ilona; man liūdna, kad tai baigiasi. Tai iš tiesų buvo pati turtingiausia ir gražiausia patirtis mano gyvenime!

Štai atsakymai:

1) Ar yra “aš” iš vis, kažkur, kokiu nors būdu, ar forma? Ar atskiras nuo visumos aš buvo kada nors? 

“Aš “ idėja dabar matoma kaip neatskiriamas supratimas ar užsimiršimas, kuris kyla ir dingsta atgal TAME (tai- ekranas visiems kilimams ir kritimams) ir tikrai visiškai neatskiriamas nuo šaltinio, kuris davė idėjai “aš” gyvenimą. Nėra jokių dviejų. Negali atskirti vienos dalies VISUMOS nuo pačios VISUMOS. TAI išsireiškia kaip Idėja “aš”.

Eva yra dar viena puiki išraiška ŠIO ir ŠIAME, ir yra neatskiriama nuo šaltinio, iš kurio kilo, ir tiesą sakant laikosi TO saldume, kuris duoda Gyvenimą viskam.

TAI, kas išreikšta, yra išraiška TO TAME.. Bet koks atskirumas būtų tik mintis “laike” , kad uždėti tam etikėtę ir Tai pavirstų Tuo, kas kilo iš to.

Būtų saugu pasakyti, kad Evos idėja kaip atskiras “aš “.... TAI LAIKAS.

2) Paaiškink detaliai, kas yra atskiro aš iliuzija, kada ji prasideda ir kaip veikia.

Labai puikus buvo tavo pratimas apie UNIVERSITETĄ, po kurio tapo taip aišku.

Kada tai prasideda? (Purtau galvą! Sąžiningai, nenoriu daryti išvadų dėl to) Tai įdomus klausimas, bet dabar atrodo aišku, kad realybėje nėra kontinuumo - iš tiesų, bet kokia praeitis yra tik mintis, kylanti dabar. (matai ką turiu omeny!) Taigi, taip sakant - ką aš noriu pasakyti … Aš negaliu įrodyti, nes tai nevyksta dabar, ir ar išvis kažkas įvyko? Tai tokia misterija!

Taigi, ką aš noriu pasakyti, kad tai yra tik istorija, kylanti ir pasirodanti šiame Beribiame Dabar, po to vėl krenta atgal į Tai kas yra. (Bet ir istorija yra TAI! O dieve! Tiesiog maištas! Ilona, neturiu supratimo!)

Vaizduotėje matomas procesas, kuriame TAS KAS YRA, esantis VISA ir Neatskirta, reiškiantis individualią formą - vaikas nuo mažų dienų yra įvardijamas kaip atskiras subjektas, tų, kurie laiko save atskirais.

Tam vaikui yra pasakoma kas jis yra ir kuo būti ir vaikas pasiduoda. Galiu tik įsivaizduoti, kaip neįtikėtinai skausminga, dezorientuota ir supainiota tai turėjo būti... Vaikas galutinai iškrenta iš tiesioginio gyvenimo intymumo, Grynumas, Džiaugsmas, Leidimas, Esamumas ir Problemų Neturintis Žaismingas Intymumas baigiasi.

Ir kas dabar labai stipriai kyla, tai tik didžiulis liūdesys ir atjauta visai žmonijai.

Ką tik vėl kilo jausmas apie tą laiką, kai norėjau įtikinti save, kad būčiau tuo, kuo mane laikė ir jeigu tuo būčiau patikėjus, tai reikštų, jog esu normali, kaip ir visi. Jautėsi, kad kažkas su manimi negerai ir turėčiau būti tokia, kokios manęs tikisi, kitu atveju būčiau nenormali.

Turbūt buvo momentas, kur galų gale, aš patikėjau kad esu ta kuo nesu, užsicementavo įsitikinimas kuriuo save įtikinau ir kuriuo patikėjau.

Paprastai tariant, aš tiesiog pamiršau, kad “aš” yra iliuzija.

3) Kaip jaučiasi matyti tai? Aprašyk detaliai.

Šokiruota, nes išties tai nėra tai, ką kada nors galėtų įsivaizduoti mano protas.

Viskas matoma kaip Visuma - Pilna -Tobula. Tiesiog negali išimti ko nors, nes jeigu ką ir išimtum, tai vėlgi būtų tai. Nėra kelio aplink. Žvelgiant į patyrimą, atrodo, kad yra atskiras “aš”, kaip pilnos visumos patirtis, tai vėlgi yra TAI ir tik TAI, išsireiškiantis kaip pilna TO išraiška. Nei daugiau, nei mažiau, tik Savęs.

4) Kaip tu nupasakotum tai kažkam, kas niekuomet negirdėjo apie šią iliuziją, bet būtų susidomėjęs.

Aš ilgą laiką mąsčiau apie tai.

Aš pasakyčiau: su dideliu atsargumu ir atjauta dėl daugelio priežasčių.

Pagrinde, visų pirma, dėl to, kaip “aš” mechanizmas elgiasi ir gali lengvai atsitraukti atgal su apsisaugančiu atsakymu, o po to pasitraukti tam, kad išlaikyti save.

Arba/ir tai gali atsitikti atvirkščiai, nes jis pagriebs ir konceptualizuos šį supratimą, kad potencialiai taptų kita identifikacine struktūra - kitu transu - kai sąmonė apsimeta “manęs nėra” ir tai kitas prakeikimas pačiam sau - prieš tai ji laikė save “aš”, o dabar tapo susižavėjusi tikėjimu “manęs nėra”.

Ir visa tai daro TAI!

Ką iš tiesų jaučiu dabar širdyje, tai būtų pasukti juos į savęs ištyrinėjimą ir pamatymą iki aiškumo - taip, kaip darėme su tavimi. Kitu atveju, gaila, bet žodžiai, kurie būtų parašyti ar pasakyti apie šią paprastą ir patyriamą tiesą - (ir aš išdrįsiu pasakyti - tolimą nuo “dvasingumo” idėjų, nes tai iš tiesų apie NATŪRALŲ SAVE) - būtų taip lengvai konceptualizuojami, idealizuojami, objektyvizuojami protu ir sukurti į kažką, kas nėra tai - ir tai būtų tik dar vienas transas, kurį reikėtų išlaisvinti.

Ilona:
Wow, tai bent procesas, stipri realizacija! Esu tokia laiminga būdama proceso dalimi. Ir tai ne pabaiga, tai tik pradžia. Facebook’e yra visa bendruomenė, daug naujų draugų susipažinti ir keliauti kartu. Viskas tęsiasi! Linija peržengta ir atsiveria naujas pasaulis tyrinėjimui, kur kas įdomesniam, nei žiūrėjimas į tai, ko nėra.

Ar galiu pasidalinti mūsų pokalbiu savo blog’e, tai padėtų kažkam. galiu naudoti tavo vardą ar kurį kitą, kurį norėtum.

Siunčiu daug meilės.

Eva:
Labas Ilona!

Siunčiu daug meilės mėgaudamasi šiuo giliu giliu dėkingumu tau. Vėlgi, aš tikiuosi, kad kažkaip, kažkokiu būdu, tu pajusi, kas yra mano širdyje. Nėra žodžių šiai neįkainojamai dovanai! Tu visuomet užimsi ypatingą vietą mano širdyje!

Ir taip, žinoma… būtų puiku jei pasidalintum šia meile savo blog’e, gali naudoti mano vardą.

Ilona, tai buvo nuostabi patirtis gauti tokį geranoriškumą ir švelnumą, net nežinau kaip apsakyti … tikrai! Esu giliai paliesta to, ką jūs su Elena sukūrėte kartu su visais nuostabiais žmonėmis jūsų bendrijoje, kurių širdyje yra tarnystė žmonijai be atlygio.

Tai iš tiesų nuostabu! - taip gražu ir taip reta! Neįkainojama dovana mums, be žodžių! Visiems jiems siunčiu gilų dėkingumą.

Gilus, gilus širdingas tau ačiū!

Daug meilės!

Dėkui Jolitai Žilionei už pagalba večiant is anglų kalbos

Antra dalis

Aš tiesiog pamiršau, kad aš yra iliuzija. Antra dalis

Eva:

Aš pastebiu šį klastingą suvokimą, kuris skamba tarsi…. (jeigu tai būtų išreikšta žodžiais) : “Aš esu ta, kuri gyvena gyvenimą, ir kas atsitinka gyvenime, atsitinka man”. Manau, kad tikiuosi, kad kažkuriuo būdu šis pojūtis ir idėja “Eva kaip centras” tiesiog nukris.

Praeitą vidurnaktį aš pabudau (ir pilnai suprantu, kad visa tai gali būti tik mano prote), bet atrodė kad nebuvo jokio savęs patyrimo IŠ VISO pačiu radikaliausiu būdu. Ten nebuvo nieko, kas galėtų turėti ryšį - ar būti tuo, ką aš jaučiau kaip save.

Tuoj pat smogė intensyvi baimė, kuri perėjo į paniką, bet tuomet kažkaip protas ar sistema nurimo palietusi tą vietą, kuri jautėsi vakar kaip amžinybė - Visuma. Kilo klausimas, kas iš tiesų geriau… Eva ar jos nebuvimas? Atsakymas buvo jos nebuvimas, nes ji, atrodo, pati laikina, Eva yra iliuzija, ir aš tai matau. Tai tarsi….hmmm… gyvenimas tikėjime, kad esu laikinas subjektas ar kažkas, suvoktas vakar? “Haha!

Taigi šiandien, panaudojant tai kas buvo praeitą naktį kaip gidą palyginti su šiandienine patirtimi, tai tarsi naktis ir diena. VIS dar yra toks supratimas, kad Eva yra centrinio subjekto, kuriai visa tai įvyko. Tai panašu į akmeninę sieną.

Dėkoju kad išklausai visa tai, ir už tavo laiko dosnumą!

Ilona:
Kaip sekasi? Ką dar pastebėjai.

Tu sakai: “Aš esu ta, kuri gyvena gyvenimą, ir kas atsitinka gyvenime, atsitinka man”
Kas atsitiks jei "man" bus pakeista į "tai"?

Eva yra istorijos personažas. Sakyti, kad Eva jaučia, yra tas pats, kas pasakyti Betmenas jaučia. Tai miela istorija, bet jeigu pažvelgtum į jausmus be pavadinimo, tai tiesiog kylantys žali, gyvi jausmai. Ne Evai, jie tiesiog yra. Iki kol praeina. Yra tik dabar. Tai YRA. Įskaitant ir mintis apie tai. Bet mintys tik atspindi tai, kas yra. Mintys nėra TAI. 

Parašyk.
Daug meilės.

Eva:
(Tai bus ilga. Aš tiesiog leidau tam tekėti ir štai, kas atėjo)

Dėmesys užsikabino už veikėjos, stengdamasis įžvelgti esmę. Aš skyriau daug laiko tam, kad pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. (Pastebėjau, kad dėl kažkokios priežasties tavo buvimas kitoje pusėje tikrai kažkokiu būdu padeda procesui, nes tarsi atsiskyriau nuo savęs. Taigi dėkoju!) Manau vakar aš supratau, kad nepadėsi niekam atsitikti, taigi tiesiog paleidau. Tai ateis tada, kai ateis.

Kas aplankydavo kartas nuo karto (bet labai tyliai), tai pastebėjau visišką aroganciją prielaidos, kad “Aš” - (turiu omenyje atskiro “aš”, Evos buvimo idėją), gali kažką padaryti.

Panašu, kad mintys ateina pavėluotai - tarsi krepšinio rungtynių komentatorius, nuolat kartotų ir kartotų komentarą apie jau įvykusio žaidimo detales, ir vėl išskirdamas konkrečius smūgius, įvairiuose laiko perioduose, bei tarsi praleisdamas kitus įvykius, neatrodančius tokiais svarbiais.

Šis komentatorius ar moderatorius yra toks gilai pažįstamas jausmas, tarsi moderatorius yra Evos kaip egzistuojančios, įrodymas, ir tai yra tai, kuo aš save laikiau. Tarp gana žinomo atskiro aš jausmo ir nežinomo matymo vyksta tarsi kažkoks karas, kurio jausmas kyla visoje Visumos košėje.

Viduje yra gilus pojūtis, kad ši atskiro aš idėja pasiekė viršūnę, kuri yra vienintelė vieta tam, kad pradėti leistis žemyn. Kitas būdas tai išreikšti yra tai, jog nėra kelio atgal, slenkstis peržengtas, o kas yra priešais, aš nežinau.

Taip pat daugiau žaidžiu su jausmų nepaslankumu. Ir pastebiu, kad kol yra Stebėtoja, nėra tikro tiesioginės patirties intymumo. Stebėtoja vis tiek pasirodo, ir susikuria subjekto-objekto santykis… Esu Stebėtoja to, kas stebima, vietoj to, kad numesti stebėjimą ir ilsėtis nedalomoje visumoje.

Aš nežinau, ko tikėtis. Pastebėjau, kad egzistuoja tam tikri įsitikinimai, kurie sukelia abejonių, nes aš nesuprantu, ar dalykai turėtų būti kitokie nei jie yra, ir tada prisimenu, kai sakai, kad tai nieko panašaus į tai, ko tikimasi. Taigi aš tokio tipo "niekur neužsikabinu" vietoje tarp tik atrasto pasaulio, kuris jaučiasi toks beasmenis, ir asmeninio pasaulio, prie kurio buvau įpratusi.

Ir dabar protas taip nori žinoti, kas ta nauja vieta, kad jis galėtų joje pailsėti, kyla atjauta jam. Dabar, kai renku šį tekstą, šis liūdesys buvo taip išjaustas per … aš net nežinau, kiek dienų. Galbūt šis liūdesys buvo ilgėjimasis namų. (voo…tiesiog nustebino, kaip Pamela Vilson jau tai!) - bet nuoširdžiai kaip tai jaučiasi - tai nežinojimas, kur eiti - esu labai, labai pasimetusi dabar!

Kita nata; aš pastebiu, kad vyksta du, atrodo, labai skirtingi dalykai. Egzistuoja tvirtumas, nepajudinamumas TO kas YRA, ir tuo pat metu, yra judėjimas - patirčių sriuba, nepastovumas. ŠIS nejudamumas stovi atskirai nuo judėjimo, bet vėlgi, yra neatskiriamas nuo jo.

Būties, to kas yra, prigimtis nepersonalinė. Visiškai nepaliečiama, neutralumas. Iš tiesų jaučiasi, kad niekas jam neturi jokios įtakos, bet jis YRA, netgi jei nesvarbu. Matau, kad prasmė ar materija, tai tik koncepcija, užmesta ant JO, ir galim tik nusijuokt ir eiti namo. Kaip juokinga!

Jaučiasi, kad šis nepajudinamumas yra amžinas. Laikas yra koncepcija jame. Iš tiesų, kur yra praeitis? Pažiūrėjau - jos nėra, ji iškyla tik kaip mintis. Oho!

Ilona, ar prieinama iki to laipsnio, kad jaučiasi, jog NIEKAS tai daro, lyg viskas vyksta savaime ir tas jausmas “aš”  ištirpsta? Aš maniau, kad tai išnyks visiškai, bet taip nėra.

Atrodo, jeigu taip nenutiks, tai lengvai pasijus vėl lyg “aš” tai patiriu, užuot gyvenimas patiriantis pats Save.

(Ha! Tai graži mintis! Hm ... antra mintis, gal ne!) Bet aš vis tiek norėčiau išgirsti tave, jei esi pasiruošus.

Och… Nustebau : “Kas kalba su Ilona?”  TAI matyt šneka su TAI. Tai tik paaiškinimas. Tu negali būti kažkur kitur Ilona! Haha! Bet tai labiau deduktyvi priežastis. Dar yra dalis, kuri tiki, kad ji turi vizualiai ATRODYTI kitaip nei atrodo, jei ką. (Manau prisiminimai užkerta kelią vienybės patirčiai). Kas žino! Labai skirtingai. Bet tai kur kas tylesne prasme.

Kas atsitiks jei "man" bus pakeista "tai"?

Aš perfrazuosiu:

“TAI yra VIENA, darantis dalykus gyvenime, ir kas atsitinka gyvenime, atsitinka TAME”. Gyvenimas gyvena.

Taip gražu!

( kažkokiu keistu būdu dabar jaučiasi, kad nieko niekada neįvyko, ir kaip keista, niekas nevyksta tam tikru lygiu, nors aš to nesuprantu ! ) :D)))

Tai sukuria tokį lengvą pokytį suvokime. Jis tiesiog grįžta ir paskui išsiplečia (taip sakant) atgal į Visą. Viskas tampa minkšta ir teka. Labai lengvai, bet kažkokiu švelniu būdu. Ne "iš" ir "į". Tiesiog tvirtai ir nekintamai. Čia - atgal ten, kur yra tik TAI. Viskas yra tik TAI DABAR. Viskas, kas kyla, yra tik Kas -Yra- Dabar. (Ir ne "dabar", kaip laike, bet kaip nekintamas TAI). Haha! (wow! koks džiaugsmas tiesiog smogė!)

“Eva yra istorijos personažas. Sakyti, kad Eva jaučia, yra tas pats, kas pasakyti Betmenas jaučia. Tai miela istorija, bet jeigu pažvelgtum į jausmus be pavadinimo, tai tiesiog kylantys žali, gyvi jausmai. Ne Evai, jie tiesiog yra. Iki kol praeina. Yra tik dabar. Tai YRA. Įskaitant ir mintis apie tai. Bet mintys tik atspindi tai, kas yra. Mintys nėra TAI. “

Atspindėjimas yra gražus žodis - tarsi atspindėti atgal - ne tiesioginis atspindys. Tampa aiškiau. Kaip galėtų būti kitaip ! :D))) … tai tarsi mintis, kuria patikėta kad ji daugiau negu mintis.

Ačiū už išklausymą! Noriu tik pasakyti, kad tampa aišku, kad šis procesas ( bent jau man) yra apie sveiką protą. ”Dvasingumas” (tai, kaip aš tai įvardiju), šiuo momentu man jaučiasi tarsi transo būsena gilioje komoje bet atmerktomis akimis. Sveikas protas - tai yra tai, ko seniai išsiilgau. Koks siurprizas!

Tavo buvimas yra dovana, kuriai nėra žodžių!

Su meile.

Ilona:
Nuoširdžiai ačiū už atsakymą. Tai buvo gražu matyti, kaip dirbi ir matai blykstelėjimus.

Pirmiausia atsakysiu į tavo klausimą. Savęs pojūtis, niekur nedingsta. Tikėjimas, kad jausmas yra aš tebuvo tik įsitikinimas. Aš jaučiu viską kaip ir prieš tai, bet kur kas stipriau, tarsi būtų nukritusi užuolaida nuo pojūčių. Tai neatsitiks per naktį ir tai atėjo kaip siurprizas. Kuomet įvyksta išlaisvinimas (o tai gali trukti metų metus), kai kas sako, kad savęs pojūtis visiškai dingsta. Bet nesitikėk to dabar. Niekas nesikeičia, tik nukrenta įsitikinimas. Tai kuo buvo tiketa kaip tiesa, visada tebuvo pasaka.

Kai daugiau netiki tuo, kuo tikėjai, niekas nesikeičia realybėje. Tai tiesiog pokytis suvokime.

Istorija toliau sekama, žodinės mintys pasakoja istoriją, bet nėra komentatoriaus. Tai tiesiog blah blah blah. Jei priimsi rimtai tas istorijas, jos toliau vargins ir susisuksi į riestainį, kur mintys ir jausmai stiprina vieni kitus - beprotybė!

Minčių nereikia priimti už tiesą, tiesiog pamatyti kad jų turinys yra vaizduotė ir pamatyti kaip atsiranda naujos mintys, iš kur jos ateina.

Nėra kur užsikabinti - pratinkis prie šito. Tai tiesiog kritimas. Jeigu tu užsikabinsi už idėjos ar įsitikinimo ir nenorėsi jos paleist, tai tik pagilins sielvartą. Paleisk viską, pasiduok gyvenimui, - tai vienintelis kelias išeiti iš kentėjimo. Vėlgi, su realizacijos įvykiu tai neatsitiks, bet prabudimo procesas tęsiasi - visą likusį gyvenimą.

Pasižiūrėk į savo baimę prarasti sveiką protą. Ar tame esi tu, kuri gali kažką prarasti?

Visuomet veikia natūralus intelektas, jis nedings, dabar jis apvyniotas baimėmis apie tai, ką kiti apie tave pagalvos. Netgi jų nėra, kaip ir tavęs. Tuščia.

Kuomet žvelgi akimis, pažiūrėk į save. Ar yra žiūrėtoja, ar tiesiog aiškus tuščias matymas be ribų?

Ar gali grįžti namo, jei niekuomet iš jų neišėjai?

Tai kas yra, jau yra VISA. Matymas visuomet yra čia, be tikėjimo, kad yra kažkoks matantis subjektas.

Pasižiūrėk iš arčiau ką akys mato ir pasakyk man, be to, kas matoma, ar yra kažkas daugiau? Ar reikalingos kokios nors pastangos matyti?

Namai tai viskas, kas yra. Ir taip, čia ir dabar.

Daug meilės.

Eva:
Pasižiūrėk į savo baimę prarasti sveiką protą. Ar tame esi tu, kuri gali kažką prarasti?

Ne! Ir niekas - NIEKAS negali būti iš tiesų prarasta ar atrasta ŠIAME. Tai taip solidžiai nepajudinama amžinai dabar - šviežia ČIA! Niekas negali prilipti, pažeisti, suteršti, sugadinti ar paveikti. Dabar Egzistuoja tik Tuštuma.

Taigi taip. Nėra to AŠ. Yra tik TAI.

Sveikas protas - beprotybė - tai dar vienas apsireiškimas, apimantis mintis ir jausmus apie praradimą ar atradimą. Viskas yra TAME.

Netgi jų nėra, kaip ir tavęs. Tuščia.

Ar galėtum man tai parodyti aiškiau? Aš žiūrėjau šia prasme, bet kažkaip nepajutau.

Dabar žiūriu į savo vyrą, kuris kaip tik vaikštinėja aplink savo reikalais. Jeigu numesčiau visas etiketes. Oho. Aš nepažįstu jo.

(Jaučiu, kaip artėja mirtis dar vienai istorijai !)

Kiek istorijų apie mano “vyrą” ir “apie kitus” “mano gyvenime”! Jos visos tiesiog sujudo žarnyne!

Ha! Wow! Tiesiog leisiu tam ištirpti.

Dabar ateina sielvartas. (Nesitikėjau šito)

Yra “jis” ir “kiti” kai yra “aš” idėja subjekto - objekto santykiuose su “jais”.

Lygiai taip kaip atrodantis atskiras dėmesys arba pat kaip atskiras stebėtojas savo pojūčių, kurie apsijungia, sukuria sau atskirą “pasaulį”, kuomet, jam nukritus, pasirodo VISUMA.

Ilona, aš tiesiog… Nėra jokios praeities. Jie negali būti tikri. O dieve!

Tiesiog stengiuosi tai įsileisti….

Laisva krentu vėl! Haha!

(Hm…Jeigu turi daugiau rodyklių dėl šito, būčiau dėkinga. Galiu pasakyti, kad tai užtruks suvirškinti!)

Dabar jaučiuosi panašiai kaip Džonas Našas “Nuostabiam prote”. (Jeigu matei tai) - toje dalyje kur jam pamažu ateina suvokimas, jog tai, ką jis laikė tikra savo gyvenime, tuo nebuvo, ir jis manė kad žmonės tikri - o jie nebuvo, bet jis nebuvo pilnai įsitikinęs, taigi vis tik liko maža abejonė ar to paneigimas… Iki, žinoma, to gražaus momento, kuomet jis pamato, kad jo mergina nesensta - ir čia op! aiškumas!

:D)))

Kuomet žvelgi akimis, pažiūrėk į save. Ar yra žiūrėtoja, ar tiesiog aiškus tuščias matymas be ribų?

Tik Aiškus, Šviežias, Tyras, Tuščias, beribis Matymas.

Ar gali grįžti namo kai iš jų neišėjai?

Žinai, aš galvojau apie tai, kuomet rašiau “vakar” ir mačiau kaip tai yra absurdiška. Ir pasėdėjus su tuo ilgiau, pamačiau, kad visas namų ilgesys, šiame kūne, buvo siekis pamatyti būtent Tai.

Namai yra VISKAS KAS YRA. Namų niekuomet nepraradau. Namai yra tai, kas ESU. Negali iš jų išeiti. Negali atskirti vieno dalyko nuo kito jokiu būdu. Neįmanoma!

Viskas yra TAME ir yra iš TO, kaip YRA, ir tai Amžina. Jeigu būtų surasta vieta kitur, tai tai pat būtų TAI! Nėra pabėgimo iš to. Kur tik eisi, visur ESI.

Pasižiūrėk iš arčiau ką akys mato ir pasakyk man, be to, kas matoma, ar yra kažkas daugiau? Ar reikalingos kokios nors pastangos matyti?

Ne. Ir jeigu stebėtojas apsireiškia, (taip sakant) , sakydamas kad yra tas kas mato, tai yra matoma. Tai VISUMA - kad ir kas apsireiškia, yra pamatyta savyje. Tai paprasčiausia reikalauja švelnaus, subtilaus, minkšto dėmesio perjungimo.

Namai tai viskas, kas yra. Ir taip, čia ir dabar.

Giliai širdyje pasijuto “taip”! ...

… ir dabar papliupo didelės ašaros, tarsi pavasarinis lietus, išreiškiančios grožį ir gylį šio pilno dėkingumo...

Daug meilės Ilona!

Ilona:
Sveika namuose. Kaip jaučiasi tai suvokus? Kaip jaučiasi permatyti atskiro “aš” iliuziją?

Parašyk, kas kyla.

Daug meilės.

Eva:
Širdis tuoj pat sušyla ir suminkštėja, o po to pasirodo saldi ašara. Ten buvo gilus palengvėjimo jausmas, kartu su dėkingumu. Meilę tam, kas pasijuto, galima pavadinti tokios malonės jausmu - kaip dovanos, bet be žodžių, kad neatskirti to. Be žodžių, tai tiesiog DOVANA. Dovanotojas ir dovana susiliejo kartu.

Tai taip aštrokai-saldu, kad protas niekada to nesupras. Ir kas vėl iškyla šiame, kad TAME aštrus-saldumas neturi reikšmės. Tai tiesiog čia - intymumas.

Ir vėl iškyla mintis … “Ar ji tikra? Iš kur ji žino? O kas jei ji klysta? Kas jeigu tai ar tai, ar šitai! - protas vynioja savo samprotavimus su protingais įrodymais. Ir matosi, kad jeigu tuo patikėtum, amžinai eitum ratais vėl ir vėl!

Ir dabar šios beprotybės akivaizdoj iškyla tylus džiaugsmas! Kažkas gilaus dabar tiesiog riaumoja! Mintis diktuoja realybei apie tai, ką ji žino… Egzistencijai! Gana komiškas palengvėjimas likusiam gyvenimui! Ieškai SAVĘS, kai TAI, ko ieškai yra TAS, kas žiūri! Kokia beprotiška beprotystė! Tarsi būtum paskutinė, pagavus SAVE savo pačios žaidime!

Ilona. Gilų, gilų širdingą dėkingumą jaučiu tau dabar. Ta erdvė, kurią tu taip mylinčiai laikei jautėsi kaip stebuklingos įsčios. Toks efektyvus buvo šis lengvas, geranoriškas, aiškus, mylintis švelnumas. Aš jaučiuosi tokia palaiminta, kad išgyvenau tai tokiu gražiu ir švelniu būdu. Tu esi mano širdyje. Nėra žodžių šiai neįkainojamai dovanai. Koks lobis! Aš tikiuosi, kad tas gylis, ką aš jaučiu, kažkaip ras kelią į tavo širdį.

Su meile ir dėkingumu!

Ilona:
Tavo žodžiai palietė mano širdį. Siunčiu meilę atgal. Žinoma, aš tai jaučiu, ši dovana rado kelią, ja buvo pasidalinta ir ji gauta… tu puikiai ją pagavai. Kaip puiku būti to dalimi!

Kol kas atsipalaiduok, mes pakalbėsime rytoj, atsiduok saldumui :)

…………po kiek laiko.............

Ilona:
Kaip sekasi?

Yra keletas klausimų, kuriuos norėčiau, jog atsakytum pilnai ir nuoširdžiai, taip, kaip tu matai. Mes klausiame to kiekvieno, ir tai leidžia pamatyti, ar vartai buvo peržengti abiem kojomis,

Su meile.

Eva:
Juokinga kad klausi!

Kaip aš? Duotu momentu bandau susitaikyti su šiuo sukrėtimu.. :D))

Vien tik skaitydama šiuos klausimus (ypač patį pirmą), suėmė stiprus jausmas, kad vis dėlto idėja vis dar bando laikytis už šiaudo, kad yra kažas ką galima pavadinti Eva ir jos gyvenimu.

Tai smogė tarsi tona plytų - Viskas praeis. Kuomet pabandžiau atsakyti į pirmą klausimą nuoširdžiai, pirma mintis buvo, kad Eva reali. Ir tada tai buvo tarsi, Ne! Tai neveikia tokiu būdu - tu neturi turėti mažojo “aš”, kuris išaugo ir tuomet dirbo su Ilona, kad pamatyti, jog nėra manęs dabar (tarsi tai būtų realus aš, o dabar jis pasivertė į “manęs nėra”). Tai beprotiška! Haha!

Jeigu turi laiko, aš norėčiau išgirsti ką tu apie tai pasakytum, nes šiuo momentu, aš taip pasisukau, jog stebiuosi ar ne per toli nuėjau!

Tai visiškai radikalu protui.

Jeigu neišgirsiu iš tavęs, duok man šiek tiek laiko susigulėti, ir aš mielai atsakysiu į visus tavo klausimus!

Daug meilės tau!

Ilona:
Ne, Eva niekuomet nebuvo reali. Tai buvo įsivaizduota aktorė. Bet tu matai, senis šaltis niekuomet neegzistavo ir nieko jam nenutiko. Mes galim kalbėti apie jį, pasakoti istorijas ir įsivaizduoti, bet jis niekuomet nebuvo realus. Nėra mažo, nėra didelio senio šalčio. Nesvarbu, kokias gražias pasakas galima apie jį pasekti.

Taip, tai radikalu. Toli už lūkesčių ribų :) ir niekuomet ne mažiau nei tiesa. Tai taip paprasta, kad nupučia protą!

Pasėdėk su tuo.

Prisimink sceną iš vaikystės, pažiūrėk, ar ten buvo kažkoks “aš”, ar buvo tame paveiksle “aš”?

Tuomet pagalvok apie ateitį 10 metų į priekį. Ar bus ten “aš”?

O kaip dabar?

Daug meilės

Eva:
Kas liečia pojūčius - tarsi esu vientisumo centras - hm tai nėra geras būdas išsireikšti. Neįmanoma turėti vientisumo centrą. Būnant TAME, yra kažkoks stiprus jausmas, panašus, jog tai aš, kuris ir visuomet buvo.

Kai girdžiu žmones sakant “ nieko čia nėra”, aš manau, kad turimas omenyje joks įprastas savęs jausmo nebuvimas. Tuštuma - niekas, ir manau, kad tai bus patiriama kažkaip panašiai.

:)

............po kiek laiko............

Eva:
Ilona,

Atleisk, kad taip sunku. Manau aš tai kažkaip apsunkinu. Dieve! Davei visą savo laiką. Turiu pasakyti aš aklavietėj. (Ir TAI veda mane iš proto!)

Manau, kad esu ant ribos kažko tai, nes jauciu didelį diskomfortą, dezorientaciją ir sumišimą. Tiesiog dėl kažkokios priežasties negaliu suprasti.

Vis dar yra įsitikinimas, nuoširdžiai, kuriuo dar tikiu, kad viskas, ką kartu darėme, atsitiko man, ir kad mano vaikystė buvo. Bet visa tai tik paveiksliukai vaizduotėje

Ir tuomet - kas keista; kuomet dėmesys tampa tiesioginiu - ČIA, visiškai aišku, kad nėra jokio atskiro aš, atskirto nuo VISUMOS. Bet štai kas: kaip kvailai tai skambėtų, yra kažkokia vieta mano prote, kuri vis dar tiki, kad viskas atsitiko man. (Ne “man” kaip atskirai , bet Man tuo būdu, kokiu aš matau “save” esant - kaip centrą).

Kuomet žvelgiu atgal į vaikystę, negaliu matyti to iš VISUMOS perspektyvos, nes to NĖRA dabar esant, kitaip sakant, tai atmintis pasirodo Dabarties Visumoje, ir, žiūrint į tai, tai tik paveiksliukas, kuris neaišku, - ar kada nors buvo realus ar ne - nėra įrodymo kad tai išvis atsitiko, ir tai vėl, kitas dabar kylantis paveiksliukas vaizduotėje.

Ir tai yra viskam. Negaliu įrodyti, kad gimiau, lankiau mokyklą, ištekėjau ar turėjau du vaikus. Velniai griebtų, netgi negaliu įrodyti, kad pabučiavau savo vyrą, kai jis ruošėsi šįryt į darbą, arba šio gurkšnio, kurį, kaip pamenu, gurkštelėjau prieš minutę. Ar tai turi kokią prasmę?

Ir vėl kažkoks tylus balsas - “palauk, jei tai ne tau, tai kam tai atsitiko? Kas čia sėdi dabar sumišime ir kam kyla šie paveiksliukai? Jegu tai ne aš, kuris atgamina savęs vaizdinius iš praeities - netgi įvykusius prieš dvi sekundes, tuomet…? Neaišku!

Po galais! :D)))

Prisiekiu, kad nenoriu apsunkinti! Buvau su tuo visą popietę, vakarą ir prabudau su tuo, kai tik atmerkiau ryte akis. Ilonos riestainyje. Ilonos riestainiuke - aš riestainiukas! HA!

Siunčiu meilę ir atsiprašau! :p

Ilona:
Kaip tu šiandien? Ar sumišimas jau praėjo, ar vis dar stiprus?

Ar gyvenimas tau vis dar vyksta?

Daug meilės.

Eva:
Labas Ilona!

Sumišimas pasiekė tikrai gražią “tai taip tobula ir pilna” vietą, kuomet pamačiau, jog nežinau ir niekuomet ne sužinosiu kas gi po galais, tai yra!

Būdama sumišusi, išsigandusi, dezorientuota - Viskas!... Tai tiesiog kyla ir dingsta TAME. Tai YRA. Netgi “aš” yra tik dar vienas pasirodymas TAME, ir tai gražu, pilna ir tobula.

Protas šito niekuomet nesupras.

Jaučiu daug sielvarto dėl to, kas buvo laikyta realiu, ir visuomet glumina tas dalykas, kad buvo tikėta kažkokiu tvirtu gyvenimo tęstinumu, PERIODAIS ( patyrimo gelmėse). Ir tuomet pastebiu, kad yra noras tai paneigti ir grįžti atgal į pasaulį, kurį kadaise tikėjau esant realiu dėl komforto ir saugumo, bet tai netrunka ilgai. Taigi, ne. Gyvenimas tiesiog vyksta. Tai nuostabi misterija. “Man” - tai yra tik požiūris - pažodžiui! Ir tai taip pat neatskiriama bei puikiai įtraukta!

Viskas, ką galiu daryti, tai sėdėti ir juoktis, verkti ir žavėtis visu tuo ir pastebėti, kad tas, kas imasi už visa tai atsakomybę, - tai tik dar viena kylanti mintis ir pojūtis, ir viso šio isterika!

Daug meilės tau!

Ilona:
Puiku, Eva. Tavo žinutėje jaučiu, kad kažkas tikrai įvyko. Tu tai matai aiškiai ir puikiai aprašai.

Aš nežinau - tai vienintelis tikslus atsakymas į bet kurį klausimą - dėl ko tai ar kodėl taip. Visi atsakymai kyla iš proto. Tik tai, kas patiriama tyloje yra tikra ir negali būti išreiškiama žodžiais.

Taigi pasakyk, ar įvyko pokytis, kas konkrečiai įvyko ir kas konkrečiai pasikeitė.

Tiesiog pažvelk atgal ir aprašyk patį tą realizacijos momentą.

Siunčiu tau daug meilės.

Trečia dalis 

Aš tiesiog pamiršau, kad aš yra iliuzija. Pirma dalis

Šis pokalbis buvo ypatingai įdomus, o įžvalga, kuri įvyko Evai, buvo labai gili. Tai ilgas pokalbis, jis tęsėsi kelis mėnesius, tačiau išties verta skaityti visą iki galo. Kviečiu sekti Evos procesą, lyg jis būtu tavo. Atsakyk į klausimus pats/ pati, lyg tie klausimai būtu skirti asmeniškai tau.

Pirma Dalis

Eva:
Miela Ilona,

Aš radau tavo e-mailą tavo bloge.

Jaučiu gniuždantį savęs sunkumą, nepaisant to, kiek visko išbandžiau stengdamasi jo atsikratyti, niekas nesuveikė. Ir pradedu jausti, kad niekas nepadės. Man rodos tu turi būdą atvesti žmones į aiškumą, taigi aš pamaniau (nors iš tiesų baugoka), tau parašyti.

Linkėjimai!

Ilona:
Labas Eva,

Dėkoju už laišką.

Galėčiau padėti tau atrasti tai, kas yra ir užduoti keletą klausimų kaip pažvelgti į visa tai. Bet tu pati atliksi šį darbą, galiu tik parodyti kur žiūrėti. Taigi, jeigu esi pasiruošusi, parašyk šiek tiek apie save - savo istoriją ir išvardink, ko tu tikiesi šiame procese. Kaip tu įsivaizduoji - kas bus po to, ir ko tu nenorėtum. Pažvelk rimtai ir nuoširdžiai į savo esančius lūkesčius.

Su pagarba

Eva:
Miela Ilona!

Ačiū! Laiminu! Aš pasiruošusi!

Nesu tikra, ką svarbiausia pasakyti, taigi apsistosiu “dvasinėje” temoje. Paieškas pradėjau maždaug prieš 26 metus. Mano pirma pažintis su kažkuo, kas turejo daugiau prasmės nei krikščionybė, atėjo iš Širley Maklein ir vėliau iš kitų žmonių.

Aš mečiau krikščionybę tuo momentu ir pasinėriau į naujojo amžiaus pasaulį (sujungtą su Antony De Mello ir kitais), bet naujojo amžiaus scena greitai pasijuto man truputį per… (atsiprašau už išsireiškimą)... “vooo vooo”. Ir tuomet radau Fredo Alano Volfo knygas ir jaučiausi labiau įtikita tuo, kas atėjo iš teorinio fizikos pasaulio ir kurį laiką buvau tuo susidomėjusi.

Tuomet, vieną dieną, žiūrėdama Džozefą Kempbellą PBS kanalu apie tai, ką mes laikome tikra nuo pradžių pradžios, kažkas atsitiko. Ten parodė kaip viena kultūra įmetė į vulkaną nekaltą merginą tam, kad pagerbti jų Dievą ... tuo momentu, kažkokiu būdu, aš suvokiau, kokie kvaili buvo visi mano turėti dvasiniai įsitikinimai. Visa tai pasirodė tikra kvailyste ir nakties pabaigoje visa tai tiesiog veržte veržėsi. Ir tuomet aš nusprendžiau, kad aš ateistė.

Tas įsitikinimas apie tai, jog Dievo nėra, nėra jokio gyvenimo po mirties, jokios reinkarnacijos, jokios gyvenimo prasmės iš viso, - tęsėsi nežinau kiek vargingų metų. Ir tuomet vieną dieną, tiesiog toje visiškoje nevilties būsenoje, mano protas sustojo akimirkai, ir aš keletą dienų patyriau “vienybės” skonį. Tikrai niekuomet apie nieką tokio iki tol nebuvau girdėjusi.

Po to pradėjau naršyti knygas bandydama suprasti tai, kas įvyko…visa tai pavirto į beprotiškus meilės/neapykantos ieškojimo metus stengiantis bet ką ir viską prabudinti - taigi dabar jaučiuosi visiškai išsekusi ir nusivylusi, ką jau kalbėti apie sumišimą!

Bet labiausiai esu pavargusi nuo savo “aš” istorijos. Aš taip aiškiai matau, kad tas asmeninis suinteresuotumas, kurio negaliu pajudinti - (ta istorija apie mane) laiko mane gniaužtuose neleisdama išgyventi meilės, džiaugsmo, laimės ir intymumo su gyvenimu ir Dievu, kuris yra mano širdyje.

Kas liečia praktiką: Aš atlieku transcendentinę meditaciją nervų sistemos nuraminimui. Mokymai, kurie mane patraukė: pabuvojau visur ir esu gana atvira, bet atradau, jog dėl kažkokios priežasties vis grįžtu ir man rezonuoja tie, kurie yra Ramanos linijoje (ir bandžiau “kas aš esu?” klausimą net iki pamėlynavimo!). Man patinka ir išties rezonuoja Pamelos Vilson darbas. Taip pat Gangadži, Mudži, Neelam, Papadži … ir t.t. Man taip pat rezonuoja Adyašanti.

Ko aš tikiuosi iš pamatymo - kokie mano lūkesčiai? Tau leidus, atsakysiu visiškai nuoširdžiai. Noriu būti laisva. Norėčiau neturėti jokių abejonių apie tai, kas aš esu (ar kas nesu!), ir kad abejonės niekuomet daugiau nebegrįžtų. Aš tikiuosi visko, kas vyksta gyvenime, nepriimti asmeniškai. Aš tikiuosi pamatyti, kad nesu gyvenimo darytoja. Aš tikiuosi kad man kylančių emocijų aš nepriimsiu asmeniškai ir jos neturės tokio poveikio mano gyvenimui (kaip baimė ar atmetimas). Aš tikiuosi išgyventi Vienybę su gyvenimu …su Dievu… savastimi … kažką tokio. Taip pat tikiuosi, jog rezultate išgyvensiu laimę ir džiaugsmą (nes “mano istorija” yra mano nelaimingumo šaltinis).

Viliuosi nesitapatinti su mintimis ir emocijomis. Tikiuosi, kad su kitais galėsiu bendrauti geriau ir nebijoti. Norėčiau išgyventi Meilę tam, kas ateina - nesvarbu kas pasirodys.

Norėčiau patirti agapę kaip savo gyvenimo pagrindą. Man rodos, kad vienintelį kartą, kai jaučiau tikrą meilę ir jausmą, jog esu vieninga su gyvenimu jo tėkmėje ir esu jo dalis kuomet išgyvenau “vienybę” - ir tai buvo taip seniai. Būtų puiku tai patirti vėl. Bet vis dėlto mano malda, kuria meldžiuosi kasdien, nuoširdžiai, yra tai, jog noriu pažinti Absoliučią Tiesą (taip skamba mano širdyje), kol dar esu gyva.

Ko aš nenorėčiau po to:
Aš nenoriu tai vėl prarasti. Norėčiau pamatyti ir likti tame žinojime visam laikui. Tarsi tu pamatytum, jog tai, ką visuomet laikei juoda, iš tiesų yra tamsiai mėlyna ir po to tu jau negali matyti to kaip juoda. (Dieve, kaip aš, po galais, to noriu!). Aš nenoriu būti tokia pat kaip dabar, kur mano asmeninė istorija taip sunkiai slegia mane savo gravitacija ir neleidžia man gyventi gyvenimo tokio, kokį norėčiau gyventi.

Aš nenorėčiau, kad dalykai liktų tokie patys kokie jie yra dabar, nes mano protas reaguoja ir nuolat lenktyniauja, o savo emocinį kūną jaučiu tarsi tornadą. Aš nesitikiu nesibaigiančios nirvanos … turiu omeny, na… kažkiek palaimos būtų puiku. Esu girdėjusi, kad pamačius tiesą to, kas esi, - tai yra kančių pabaiga - ne skausmo pabaiga - bet kentėjimo, ir tai nėra mano patyrimas. (Ir nežinau, ar tai tiesa, ar ne … bet tikėčiausi palengvėjimo nuo kančių !)

Rupertas Spira ką tik pasidalino video, kur pasakė, jog daugiau nebūsi paliečiamas nieko, taigi gali leisti vykti viskam - tai skamba taip puikiai! Būtų skaudu, jeigu taip nenutiktų!

Jeigu man dar kažkas ateitų, žinoma tau pasakysiu.

Dėkoju tau labai! Tu neįsivaizduoji, kiek daug man tai reiškia!

Su dideliu dėkingumu,

Eva

Ilona:
Labas Eva.

Ačiū už detalų atsakymą ir nuoširdų atvirumą.

Taigi pradėkime darbą.

Tu sakai :
“Bet labiausiai esu pavargusi nuo savo “aš” istorijos. Aš taip aiškiai matau, kad tas asmeninis suinteresuotumas, kurio negaliu pajudinti - (ta istorija apie mane) laiko mane gniaužtuose neleisdama išgyventi meilės, džiaugsmo, laimės ir intymumo su gyvenimu ir Dievu, kuris yra mano širdyje.“

Istorija apie mane nėra problema, istorija nesibaigia. Ji ir toliau tęsiasi. Kas iš tiesų baigiasi, tai tikėjimas, jog ši istorija yra tikrovė. Tu pamatysi tai šiek tiek vėliau tyrinėjimo metu. O dabar, nesistenk jos atsikratyti. Tau nereikia kautis su istorija. Viskas, ką reikia, tai pamatyti, kad istorija kuria pati save. Ir nėra nieko, kuris ją pasakotų ar jos klausytųsi, ji tiesiog transliuojasi, kaip radijo bangos.

“Ko aš tikiuosi pamatymu - kokie mano lūkesčiai? Tau leidus, atsakysiu visiškai nuoširdžiai. Noriu būti laisva.”

Nuostabu. Tai tikras ketinimas.

“Norėčiau neturėti jokių abejonių apie tai, kas aš esu (ar kas nesu!), ir kad abejonės niekuomet daugiau nebegrįžtų. “

Kartą pamačius tiesą, neįmanoma užmiršti ir vėl nematyti. Tai tas pats, kaip dingsta tikėjimas seniu šalčiu. Nesvarbu, kokios istorijos bandytų įtikinti jo tikrumu vėl patikėti nepavyks. Yra skirtumas tarp įsivaizduotos fantazijos ir tikrovės.

“Aš tikiuosi visko, kas vyksta gyvenime, nepriimti asmeniškai. “

Tai gali atsitikti, arba ne, paprastai kažkas lieka, ką reikia pamatyti ir išvalyti, bet taip, - po kažkiek laiko iš tiesų matai - nieko nėra asmeniško.

“Aš tikiuosi pamatyti, kad nesu gyvenimo darytoja.“

Puiku. Pasakyk man, o tu matai, jog esi darytoja? Kaip? Paaiškink man, kaip tu darai tą, ką darai.

“Aš tikiuosi , kad man kylančių emocijų aš nepriimsiu asmeniškai ir jos neturės tokio poveikio mano gyvenimui (kaip baimė ar atmetimas).”

Pagrįstas lūkestis.

“Aš tikiuosi išgyventi Vienybę su gyvenimu … su Dievu… savastimi … kažką tokio. Taip pat tikiuosi, jog rezultate išgyvensiu laimę ir džiaugsmą (nes “mano istorija” yra mano nelaimingumo šaltinis). “

Mes čia neieškosime malonių būsenų, vienybės patirtis nėra nuolatinė. Tai tiesiog būsena, patyrimas, kaip ir visos būsenos - ateina ir praeina.

“Viliuosi nesitapatinti su mintimis ir emocijomis. Tikiuosi, kad su kitais galėsiu bendrauti geriau ir nebijoti. “

Atvirkščiai. Mintys ir emocijos neturi už ko užsikabinti. Tai ne “aš” jas turi, o jos turi “aš”.

“Norėčiau išgyventi Meilę tam, kas ateina - nesvarbu kas pasirodys. Norėčiau patirti agapę kaip savo gyvenimo pagrindą. Man rodos, kad vienintelį kartą, kai jaučiau tikrą meilę ir jausmą, jog esu vieninga su gyvenimu jo tėkmėje ir esu jo dalis kuomet išgyvenau “vienybę” - ir tai buvo taip seniai. Būtų puiku tai patirti vėl. “

Tai jau yra. Viskas yra meilė, užmaskuota.

“Bet vis dėlto mano malda, kuria meldžiuosi kasdien, nuoširdžiai, yra tai, jog noriu pažinti Absoliučią Tiesą (taip skamba mano širdyje), kol dar esu gyva. “Miela. Absoliuti tiesa. Taigi pradėkime nuo pradžių - nėra jokio aš.

Prieš pradedant sekantį žingsnį, visus lūkesčius turi palikti. Nei vienas iš jų net iš tolo neprilygsta tam, kas bus pamatyta, kuomet vartai bus praeiti. Taigi geriausia nieko nesitikėti, o vietoj to - nukreipti dėmesį ir žvelgti į viską šviežiomis, atviromis akimis.

Priimk šią mintį ir rimtai apsvarstyk ją kaip tiesą, tuomet parašyk man viską, kas kyla - jausmus, mintis, pojūčius :

Nėra jokio atskiro aš realybėje, jokio kontroliuojančio, jokio stebėtojo, jokio liudytojo.

Nėra jokio aš, nulis. Nėra jokio subjekto, kuriam atsitinka gyvenimas.

Nėra jokio aš, kaip istorijos savininko. Yra tik gyvenimas, tekantis laisvai, be pagrindinio vadovo - tavęs.

Siunčiu meilę.

Eva:
Miela Ilona,

Ačiū! Atsakau į tavo klausimus.

“Puiku. Pasakyk man, o tu matai, jog esi darytoja? Kaip? “
Taip, aš tikiu, kad aš esu, nesvarbu, kaip stipriai stengiausi pamatyti, matau jog yra priešingai.

Nuoširdžiai, jeigu galėčiau apibendrinti kas skamba veikėjo prote .. tai būtų tai : “Aš kontroliuoju savo sprendimus, mintis, nuomones, įsitikinimus, tai, kas man patinka ar ne, reakcijas (arba reaguoju į tai, arba ne, arba renkuosi išreikšti emociją) . Aš renkuosi, kaip man jaustis emociškai. Renkuosi kaip elgtis su žmonėmis, ką sakyti, ko ne. Renkuosi kaip elgtis su savo kūnu, ką valgyti, ką dėvėti, sportuoti ar ne, kada valyti dantis, eiti miegoti, ir t.t. (aš žinau, kad ne aš mušu širdies dūžius ar virškinu maistą, ar atlieku kitų kūno sistemų veiklą).

Aš nekontroliuoju oro, kitų žmonių, ar pasaulio (ir akivaizdžiai to, kada pabusiu!) … bet aš tikiu, kad esu Veikėja ta prasme, kas liečia mane santykiuose su kitais.

Kaip veikėja, kažkur giliai yra įsitikinimas, kad norėčiau viską kontroliuoti, jei galėčiau.

“Priimk šią mintį ir rimtai apsvarstyk ją kaip tiesą, tuomet parašyk man viską, kas kyla - jausmus, mintis, pojūčius :
Nėra jokio atskiro aš realybėje, jokio kontroliuojančio, jokio stebėtojo, jokio liudytojo.
Nėra jokio aš, nulis. Nėra jokio subjekto, kuriam atsitinka gyvenimas.
Nėra jokio aš, istorijos savininko. Yra tik gyvenimas, tekantis laisvai, be pagrindinio vadovo - tavęs“

Pirmiausia ateina mirtis, baimė, siaubas, pajutau tai labai stipriai kūne, pilvo srityje .

Ateina mintys “ Aš dar nebaigiau… Nesu pasiruošusi mirti… Prarasiu viską, ką myliu ir taip vertinu. Aš daugiau neegzistuosiu! “Tada ateina sielvartas. Jaučiasi kaip apgaulė, nes pasakiau, kad pavargau būti “savimi”, ir dabar stebiuosi, ar išties tam esu pasiruošusi.

Gili neegzistavimo baimė kyla - net jeigu mano egzistencija pilna kančios. Tai didelis, DIDELIS praradimas. Tarsi esu mirties lovoje ir matau, kad viskas, ką myliu, kas man brangiausia ir prie ko esu prisirišusi buvo tik dėl mano asmeninio buvimo.

Gedulas. Liūdesys. Deginimas krūtinėje ir gerklėje. Ašaros. Pyktis, nusivylimas ir pasipiktinimas, jaučiamas pilve ir gerklėje.

Nėra jokio valdytojo: Kyla siaubas, kad atsitiks kažkas baisaus, jeigu aš vis dar čia ir būsiu tik objektas, pasiduodantis kitų subjektyvizacijai prieš mano valią, o mane tiesiog muša ir išnaudoja gyvenime - panašiai tarsi būčiau išprievartauta ir mirtinai apmėtyta akmenimis - arba tiesiog būčiau koncentracijos stovykloje.

(Atsiprašau už tokius vaizdinius - tiesiog tokie kyla). Tai jaučiama kaip apgailestavimas, bejėgiškumas ir beviltiškumas, ir su tuo konvulsijos žarnyne, pilve, gerklėje ir širdyje.

Jokio stebėtojo: Ateina gilus praradimo jausmas, po to liūdesys, depresija ir sunkumas krūtinėje - tai tarsi pasaulio pabaiga, tamsi užuomina, pagal kurią visi dalykai, kuriuos mylėjau, tokie, kaip medžiai, paukščiai, debesys ir lietus, gėlės ir vaikai ir toliau...daugiau nebebus matomi.

Jokio liudytojo: Vėl – mirtis - tuščia.

Jokio atskiro aš visiškai: Jokios autonomijos, robotas, mašina, nematoma, kuris, kai vėl viskas užvirė, ateina atmetimo baimė, tuomet apleidimas, kuris veda į mirtį.

Jokio aš, nulis: nėra džiaugsmo, laimės, tik bla… objektas. Kaip keista, kad tai yra čia vėl, baimės, priblokštumo, kontroliavimo jausmas, ateinantis iš kitų žmonių, kuris galų gale atveda į skausmingą mirtį.

Jokio aš, istorijos savininko - yra tik gyvenimas, tekantis laisvai, be pagrindinio vadovo - tavęs: Keista - kas ateina, tai jeigu aš nemirusi, ir visa tai lieka … tai išties jaučiasi kaip ramybė ir gili laisvė… vis tik, yra šiek tiek ateinančios baimės prarasti kontrolę. Ar paleisti kontrolę. Kas veda į apleistumą, ir vėl į mirties baimę.

Ačiū Ilona!

Siunčiu meilę atgal!

Ilona:
Ačiū tau už atsakymus.

Nėra nieko, kas mirs ar praras kontrolę. Tas, kas yra įsivaizduojamas, negali mirti. Ar gali Betmenas mirti? Tas aš - Eva, yra tarsi Betmenas ar kitas įsivaizduojamas charakteris. Tikrovėje nėra Evos.

Jeigu paprašyčiau paliesti savo koją - tu ją paliestum. Paliesk ją. Dabar kairę ranką, smakrą, dabar paliesk dešinę ausį, nosį. Tiesiog padaryk taip.

Na o dabar paliesk Evą.

Kur tai yra? Kūne, šalia kūno, mintyse? Kur yra Eva?

Ar bent jau gali parodyti į ją pirštu?

Kas čia vyksta?

Ar gali paliesti tą, kas žiūri pro tavo akis? Jeigu ne, kaip tu žinai, kad ten iš viso kažkas yra?

Ar gali dingti tai, kas neegzistuoja?

Gerai apgalvok šiuos klausimus ir kai būsi pasirengusi, atsakyk.

Daug meilės.

Eva:
Miela Ilona,

Tavo atsakymai tokie raminantys ir patikimi. Ačiū tau. Jaučiuosi tokia dėkinga už tavo laiko dosnumą, ir tai toks nuostabus tyrinėjimas!

Užsiėmiau šiuo jau nuo vakar ir noriu užsiimti tuo daugiau, kad galėčiau duoti gilesnius ir aiškesnius atsakymus. (Bet kaip juokinga, - kuo labiau tyrinėju, tuo labiau sumišusi tampu! ) :)))

Pamaniau, kad pateiksiu tau, kas atėjo, nes turbūt negalėčiau išbūti su tuo ilgiau iki rytojaus.

Štai kas mane aplankė:

Iš pradžių patekau į aklavietę. Tai mirtinai sustabdė mano protą, po ko sekė nustebimas ir sužadintas smalsumas, o po to, mano protas iškilo su visais savo argumentais “Čia juk triukas!” Pagrindinis argumentas, kurio negaliu suprasti yra tame, kad aš negaliu būti vienoje vietoje - esu visas paketas, kuris yra tarsi minčių mišinys kūne, jaučiamas kaip emocijos ir pojūčiai. Aš nejaučiu, tarsi būčiau niekas. Aš jaučiuosi kaip aš. Bet aš tiksliai nežinau kur! (purtau galvą!) :)

Tyrinėjau tai visą naktį. Tai buvo tarsi… “Jo, kur aš esu.. Geras klausimas? “ Tai rimtai išgąsdino protą. Ir ką suradau, tai yra tai, jog mano protas visuomet ateina su kai kuriais įrodymais. Pagrinde širdies ir skrandžio srityje, o taip pat galvos išorėje aplink ausų sritį. Domėdamasi ausų sritimi, aš manau, kad tai susiję su minčių klausymu. Aš nežinau. Tai iš tiesų gąsdina! :)

Po to aš negalėjau patekti į tą pirmą gryną patirtį buvimo aklavietėje, kad ir kaip aš stengiausi. Tarsi mano protas dabar jau žino žaidimą.

Į tavo klausimą: Ar galiu paliesti tai, kas žiūri mano akimis? Puikus klausimas! NE! Geras!

Jeigu aš negaliu, kaip aš žinau, kad iš viso ten kažkas yra? Kitas puikus klausimas… Nuostabu!

Atsakau : Matau kad nieko nėra - bet vis tik atrodo, kad tuo pačiu kažkas yra. Kai žvelgiu išorėn, tai tarsi kažkas kas žuviai turėtų būti vanduo. Tai jaučiama kaip skysčių pilnuma - bet ne fiziškai.

Tačiau, kai aš nukreipiu dėmesį link akių kūno viduje, kažkas jaučiasi kaip tvirtas. Bet kas? Geras! Mano protas galvoja, kad tai kūnas - bet kažkas yra. Taigi liekantis klausimas šiuo metu: “Bet kas žino apie nieką? Kas tai mato? Turi būti kažkas, nes žinoma, kad egzistuoja, netgi jei nieko nėra, ir aš turėčiau būti tas, kas tai žino.” (Dieve! Tai iš tiesų juokinga! Esu tikrai sumišusi! ) :)

Daug meilės,

Ilona:
Labas Eva,

Ačiū už nuoširdų atsakymą. Gerai padirbėjai.

Tu sakai:
“esu visas paketas, kuris yra tarsi minčių mišinys kūne, jaučiamas kaip emocijos ir pojūčiai. Aš nejaučiu, tarsi būčiau niekas. Aš jaučiuosi kaip aš. Bet aš tiksliai nežinau kur! “

Surask tą gyvumo, suvokimo, esaties, būties jausmą, tai tikras jausmas. Bet etiketė ant jo - “aš”- sukuria tikėjimą, kad esi atskiras subjektas. Tai nėra tikra.
Patikrink ar tas jausmas, pojūtis vis dar egzistuoja be tos etiketės. Jeigu šį jausmą tu apibūdini etikete Eva, ar jis tampa atskiru subjektu, esybe?

Pojūtis nėra “aš”. Jį sukuria tikras pojūtis + etiketė.

Jeigu pažvelgtum į etiketę “Universitetas”, į ką ji rodo? Pastatai, auditorijos, žmonės, kompiuteriai, knygos, daiktai, visa krūva jų, bet ar iš tiesų yra universitetas? Tai tik konceptas praktiniam naudojimui, bet ar jis egzistuoja be šio simbolio?

Ar gali matyti, kad kūnas, smegenys, pojūčiai, mintys, jausmai patiriami atskirai? Ar yra komandų centras, valdytojas visų šių sistemų po šia atikete “aš”, ar tai tik simbolis, konceptas patogumo dėlei?

Pojūčiai nepradings. Nebus jokios staigios mirties, o tiesiog atpažinimas, kad atskiras “aš” yra viso labo mintis, neegzistuojanti tikrovėje.

Parašyk, kas kyla. Ištyrinėk pojūčius, kiekvieną atskirai, ar yra koks nors “aš” kuriame nors iš jų?

Siunčiu meilę.

Eva:
“Užmerkusi akis paklausyk garsų, pajusk gyvumą ir pamatyk, ar gali rasti liniją tarp čia ir ten. Ar yra erdvėje taškas, kuriame kyla garsas?”

Ne, nėra jokios linijos. Tai “manyje” - jokios distancijos. Ir tai tiesiog YRA.

Visiška paslaptis.

“Atmerktomis akimis pažvelk, ar yra linija tarp vidaus ir išorės.”

NĖRA JOKIOS LINIJOS! Tik pojūčių variacijos, kuriančios manymą jog yra, bet pažvelgus tiesiogiai, realybėje to nėra. “Vidus - išorė” Neturi jokios prasmės. Kas yra viduje ir kas yra išorėje yra viduje! Visa tai kažkaip kartu - nedaloma visuma.

“Ar tu gali išjungti matymą ir vėl jį įjungti?”

Ne, jis nepajudinamai “tvirtas”, netgi judesyje. Tarsi tvirtumas matyti save nebūtų atskirtas nuo to, kas matoma. Galima pabandyti peiliu jį supjaustyti, bet tai bus tas pats, kas bandyti perpjauti orą. Netgi kuomet akys užmerktos, ten yra kita matymo dimensija. Matymas nedingsta. Jis jaučiamas tarsi gyvumas. Kaip galima atskirti gyvumą nuo matymo? Jis gyvas.

Akimirkai pakilo baimė, kuomet paaiškėjo, kad tai visiškai toli už ribų , ką “aš” maniau esant. Mintys ruošiasi sakyti: Kaip čia yra, kad tai … ar kažkas yra? Kas žiūri ir mato? Kas tai daro? “ Protas bijo žinoti, kas tai yra.

Daugiau baimės pakyla ties mintimi, kuri sako, kad protas praras kažką - praras savo funkciją (kaip juokinga!), jeigu jis pamatys, kas iš tiesų yra! Bet kažkas žino, kad tai netiesa ir nori radikaliai pasinerti į šį diskomfortą, kuris jaučiasi neprisirišęs prie minties ar emocijos tais įprastais būdais - o galbūt, tiesiog tai jaučiasi kaip nežinomas intensyvus, neramus smalsumas. Tai jaučiama tarsi tiesioginis panirimas į šią laisvę, bet protas toliau bando laikytis.

“Ar matai tai, kas nematoma?” 

Šis gilus gyvas matymas, “mato” kad yra nematoma, bet šis matymas niekuomet nedingsta.

Jis kažkaip atskiras - bet kartu, tuo pačiu, yra neatskiriamas nuo to, kas matoma ar nematoma.

Tai suvokiama kaip Intelektas arba pats žinojimas, ko vėl, negali atskirti nuo matomo ar nematomo - tai tas pats kas su matomu, kuris negali būti atskirai nuo nematomo, kadangi jis jaučia save ta pačia vienoda visuma.

Yra pojūtis, kad šis gilus gyvas Savęs matymas yra begalinis, ir fizinė išraiška, to, kas matoma, yra taip pat vienas iš begalybės “dalykų”. Tiesiog begalybė sraute - judesy. Kylanti ir sugrįžtanti į nematomą Visumą.

Taigi taip. Šiuo būdu, netgi nematoma yra “matoma”.

Tu negali nieko ištraukti iš savęs. Viskas YRA SAVYJE. Matant save pažįsti Save.

Aš matau, kaip Eva stengiasi įeiti, sugriebti visa tai, ir suprasti, o tuomet prasideda sumaištis. Jeigu Eva ir sumaištis kyla, tai tiesiog iškyla ir vėl grįžta į šį GYVĄ ŽINANTĮ MATYMĄ.

Prasminga yra tiesiog leisti tam grįžti atgal nesikabinant į tai tarsi visa tai būtų galutinė realybė ar tiesa, o traktuoti tai tarsi tai yra dar vienas kylantis reiškinys Matyme, kuris yra tik dalis visumos - o ne visa tiesa.

Neturiu supratimo.

(Kasau galvą)

“Kuomet atlieki paprastą užduotį - pavyzdžiui, plauni indus, ar ten yra veikėja?” 

Tai buvo tikras iššūkis. Kuomet dalyvauju veiksmuose, matau, kad ten vyksta gana daug veikė-jiškumo. Bet tuo pačiu tai neturi prasmės, nes aš matau, kad reiškiniai tiesiog vyksta, ir kažkuriuo metu tarsi kreditu ateina idėja ar mintis, jog tai aš tai darau. Aš praleidau tam didelę laiko dalį. Mąsčiau apie kažką, ką man rodos, Steven Levin pasakė : “Kas kelyje ir YRA kelias! “ :)

Kai sėdžiu ir esu giliam tavo klausimų tyrinėjime, ar tiesiog būnu rami ir giliai panirusi į gyvą patyrimą, tai nėra sunku.

“Ar yra kažkas, kaip taškas erdvėje, kas plauna indus?“

Tai jaučiasi, o ne daroma. (kas yra taip gražu, kad galėčiau būti tame visą dieną !)

“Be etikečių, be pavadinimų tam, kas vyksta, kas gi vyksta? Pajusk tai.“
Mano pirma reakcija kai pamačiau tai, ką pamačiau, aš tiesiog riaumojau iš juoko.

Protas tiesiog suskaido viską į iliuzines dalis. Bet TAI VIENTISA!

Galutinumas yra idėja! Baigtumas yra koncepcija!

Gyvybė yra vientisas srautas. Vienas dalykas pereina į kitą.

Kai sėdžiu čia, kas yra patiriama, tai kylantys ir krentantys pojūčiai. Vienas pojūtis pereina į kitą, (bet niekuomet nėra atskiras nuo Visumos). Vienas pojūtis gali būti patirtas kur kas giliau, išskiriamas ar sulaikomas (pagaunantis daugiau dėmesio), bet po to tiesiog krenta atgal į pojūčių simfoniją - patirtį. Skirtingi tonai ar instrumentai, kurie dalyvauja ar iškyla muzikos dalyje, iš tiesų tiesiog gražiai sulyginami. Pojūtis “aš” šiame momente, kuomet pažiūriu į tai iš arčiau, yra matomas kaip dalis šių pojūčių simfonijos (šiuo metu labiau prieinama patirtis, kai esu ramioje gyvo patyrimo erdvėje).

Siunčiu meilę atgal.

Ačiū Jolitai Žilionei už pagalbą verčiant iš anglų kalbos.

Antra dalis

Etiketės

Būdami mažais vaikais mes mokomės kalbėti naudodami žodžius lyg etiketes. Bent jau aš tai prisimenu.

Mama klausdavo manęs - kas čia?
Aš atsakydavau - čia namas.
Tai yra mašina.
Tai yra langas.
Čia aš.

-O kur tavo nosis?

-Čia mano nosis, - ir aš paliesdavau ją...

Aš išmokau suteikti etiketes daiktams ir patyrimams bei išbandydavau savo bei savo tėvų kantrybės ribas mėtantydama daiktus, sakant ne, priešindamasi auklėjimui. Jūs žinote tą mažą protestuojantį amžių, jeigu turite vaikų.

Taigi aš išmokau kalbą ir pradėjau ją naudoti, bendraujant su kitais. Vienas svarbiausių žodžių buvo “aš” ir “mano” - tai MANO, o ne brolio žaislas.

Niekas man nesakė, jog žodis “aš” yra naudingas tik bendravimui su kitais. Be kitų, nėra jokio “aš” , be “aš “ kitų taip pat nėra.

Kažkaip šis tikėjimas į “aš”, kaip į atskirą individualią būtybe, tapo stipriu centriniu įsitikinimu visame kame. Lygiai taip pat, kaip ir įsitikinimas, jog žemė yra visatos centras, “aš” tapo mano pasaulio centru.

Tai tęsėsi iki kol vieną kartą į tai atidžiai nepažiūrėjau. Iš tiesų užteko tik vieno žvilgsnio, keleto sekundžių ir visas savęs ieškojimas buvo baigtas. Staiga viskas tapo aisšku, atsakymas į klausimą “kas aš esu?” buvo pamatytas kaip kosminis pokštas.

Nėra jokio “aš”, nėra to atskiro “aš”, kuris patiria gyvenimą, o tik pats patyrimas be subjekto. Tik tai. Visuomet čia ir dabar.

Jeigu nori tai patikrinti, padaryk šį mažą eksperimentą, kuris neužims daug laiko. Tau reikės 20 minučių bei lapo popieriaus ir rašiklio.


Šis pratimas vadinasi Etiketės, vien jo gali pakakti permatant kalbos strukturą ir tai kaip kalba kuria iluziją. 

Pirmiausia išrašyk, ką tu jauti ar patiri šiuo momentu, naudojant žodžius “aš” ir “mano”. Aprašyk tik tai kas vyksta dabartiniam momente, jokių praeities ar ateities fantazijų momentų.

Tarkim -

Aš guliu lovoje. Aš girdžiu lietų, aš rašau šiuos žodžius. Mano koja panižo, aš pasikasau…
Daryk tai 10 minučių. Stebėk kūną, kaip jis jaučiasi, ar ten yra kokie nors pojūčiai- susitraukimo ar atsipalaidavimo?

Sekančias 10 minučių apibūdink viską nenaudojant žodžių “aš”, “mano”. Tiesiog aprašyk savo patyrimus naudojant žodį vyksta. Tarsi šnekėtum iš šalies, stebėdamas vyksmą, kuris atsitinka savaime.

Vyksta laukimas sekančios minties, vyksta rašymas, vyksta kvėpavimas, mirkčiojimas, vyksta lietus, vyksta garsai... Vyksta sėdejimas ir taip toliau.

Vėl - stebėk, kaip jaučiasi kūnas?

O dabar palygink abu šiuos būdus aprašyti patyrimą - ar kažkuris yra teisingesnis nei kitas? Jeigu taip, - kuris? Kas čia vyksta be etikečių? Ar etiketės įtakoja patyrimą , ar tiesiog jį aprašo? Ar tam kas vyksta svarbu, kokiais žodžiais tai apsakoma? Ar žodis aš ką nors daro, kad tai kas vyksta įvyktų?

Palygink kaip jautėsi kūnas, kas jam labiau patiko? Tavo kūnas žino. “Aš” yra etikėtė, o ne patyrėjas. Ne mąstytojas, darytojas, ar lietaus klausytojas. “Aš” nėra tas, kuris mirkčioja akis, nėra tas, kuris kvėpuoja, tai tiesiog žodis, naudojamas bendravimo patogumui, kalbos sudedamoji dalis.

Kuomet vyrauja įsitikinimas, kad “aš” egzistuoja, protas susipainioja, o kūnas įsitempia. Labai paprasta atsipainioti - grąžink dėmesį atgal į dabartį ir pažiūrėk vėl - ar yra tas “aš” už žodžio “aš”?

Gyvenimas vyksta. Žiūrėjimas vyksta. Pasimetimas istorijoje vyksta. Ir tai vyksta su ir be etikėtės “aš”.

Ir pažiūrėk, ar kas vyksta ne automatiškai? Ar iš vis yra koks gyvenimo dirigentas, kažkas kas tampo lėlės virveles?

Ir pamąstyk ar mums iš tiesų reikia vergauti etiketėms? Galų gale, etiketės tik nurodo į patyrimus. Tai ne tai kas tu esi.

Taigi istorija tęsiasi, toliau veikėjai daro ką jie paprastai daro, rolė toliau vaidinasi, filmas tęsiasi. Tik tikėjimas istorija nukrenta.

Istorija yra kur kas malonesnė be egzistencinės baimės, kad kažkas gali “man” atsitikti. Kai tik aiškiai pamatoma, jog nėra jokio “aš”, pasitikėjimas, malonė, bebaimiškumas, ramybė tame, kas yra, pradeda šviesti kai baimė prarandama. Atrodo, tarsi iš naujo prasidėjo gyvenimas, nes viskas matoma šviežiai, be senų filtrų, kurie iškreipė vaizdą.

Tiek daug emocinio skausmo, toks stiprus noras grįžti namo, kai namai yra tai, kas yra. Čia ir dabar- žemiau visų etikečių. Čia, laukiantys būti atpažinti.

Kad tai pamatytum, žiūrėk, ne galvok, tik žiūrėk.

Susijęs straipsnis Kalbos iždaiga 

Mąstymas

Man tenka kalbėti su daugeliu žmonių apie mąstymą ir panorau pasidalinti kai kuriomis idėjomis. Žinoma, visa tai yra subjektyvu.

Bendraudami, mes keičiamės informaciją naudodami kalbą ir žodžius. Mintys yra informacijos vienetai, ir kuomet žiūrime į mąstymo procesą, jis išreiškiamas žodžiais, tarsi kažkas sėdėtų jūsų galvoje ir kalbėtų. 

Bendrai yra priimta, jog šis balsas ateina iš “manęs”, tarsi “aš” galvočiau šias mintis ir veikčiau jų pasekoje. Tas “aš” yra kaip ir minčių centras, aplink kurį sukasi visa istorija “apie mane”. Taip kalba šis balsas.

Žmonės girdėję, jog jeigu tik sustabdytum mąstymą, viskas būtų patiriama kur kas giliau, gyviau ir jie būtų labiau sąmoningesni. Manęs klausia kaip sustabdyti visa ko ženklinantį, nesibaigiantį minčių srautą.

Žmonės bando įvairius dalykus - meditaciją, sutelkia valios jėgas ir visumoje nekenčia nuolat skambančio balso.

Bet mąstymas nėra blogas dalykas. 

Mintys nėra problema. Problema yra galvojimas, kad mintys yra problema. Matai? Tai uždara kilpa.

Mąstymas yra nekaltas ir puikus įrankis praktine prasme, o taip pat meninė išraiška pramogų pasaulyje. Tai dalis patyrimo, dalis visumos, ir nereikia norėti jo atsikratyti. Ir jūs neatsikratysite jo, pabandykite pasėdėti valandą ar bent pusę valandos nemąstydami ir pažiūrėkite, ar pavyks.

Tikėjimas minčių teisingumu, rimtai jas priimant už tiesą, vadinasi įsitikinimu. 

Tikėjimas - tai mintys, sutinkančios su pasikartojančiomis mintimis, save palaikanti sugrįžtančių minčių kilpa, kuri lieka sistemoje iki tol, kol nebus tinkamai ištirta. Kas atsitinka tinkamai ištyrus? Pažiūrėk…

Mintys yra tarsi etiketės, jos aprašo ir interpretuoja patyrimą, o mintys, kuriomis tikima, sukuria įtampas ir pasipriešinimą, prisirišimus.

Mintis “aš” sukuria tikėjimą mąstymo ir veiksmo veikėju. Bet “aš” yra tik mintis , kaip ir bet kuri kita, ne “aš” mąsto. Mąstymas nėra tai, ką daro “aš”, jis vyksta savaime. Taip kaip lietus nekuria lijimo, o tiesiog lyja.

Mintis nekuria patyrimo, o tik aprašo jį. Ji apgaubia ir nuspalvina patirtį. Tai yra visiškas nesusipratimas, jog yra “aš” , kuris mąsto ir “aš”, kuris leidžia viskam atsitikti.

Jeigu, vietoj to, kad stebėtum praplaukiančius debesis danguje, nuspręstum, jog čia neturėtų būti šio debesies ir pabandytum pakreipti jo judėjimą, tai būtų beprasmiškas energijos eikvojimas. Kartą ar du aš patyriau, jog pakreipiau debesis danguje ir pasirodė saulė, ir tai miela istorija, kurią sau pasakočiau. Bet ar tai tiesa?

Taigi, užuot kovojus su mintimis, ar nekentus šio automatinio aprašymo proceso, dėkok jam. 

Rimtai, dėkok mintims už tai, kad jos ateina, tiesiog tariant, - prote, aš tave myliu, tu esi toks didis protas, taip uoliai man dirbi. Iš tiesų tave vertinu. Tu esi puikus, nuostabus, nekaltas protas!

Vietoj to, kad priešintis tam, kas vyksta, pasuk rodyklę 180 laipsnių kampu ir pažiūrėk, kas atsitiks.

Aš nesakysiu, pažiūrėk, kaip tai suveiks tau. Viena aišku - protas atsilieps. Ir tu gali kalbėti su juo, kaip su vaiku. Netikėk tuo, ką aš tau sakau, patikrink kaip tai veiks tau.

Kuomet pastebi mintis, sakančias, kas turi ar kas neturi vykti, kurios yra lyg piktžolės tavo minčių darže, sustok ir pamąstyk, ar priešinga tam, ką galvoji, kad turi būti, - taip pat gali būti tiesa? Šios mintys sukuria daugiau minčių apie tai, kas yra blogai, pastebėk jas.

Kuomet tai, kas turėtų būti, yra išsiaiškinta, paieškok norų. Jie yra aptinkami šiose konkrečiose srityse - saugumo, kontrolės ir priėmimo. Norai taip pat yra piktžolės, bet juos kur kas sunkiau paleisti, taigi teks praleisti dieną ar keletą, skirti tam laiko, sugauti tą žodį “noriu” kiekvieną kartą, kai jis ištariamas arba galvojamas.

Tiesiog pastebėk, kokioje situacijoje jis pasirodys. Nereikia sekti paskui šią mintį, tiesiog atpažink jos vyksmą. Ir tuo pačiu padėkok norams už pasirodymą. Tai normalu norėti tai, ko nori. Ir nereikia nieko dėl to daryti.

Pavadinau “reikia” ir “noriu” piktžolėmis, nes šio tipo mintys pasižymi dideliu plėtros potencialu, ir jeigu duodi joms dėmesio, jos labai greitai išauga į milžinišką kiekį minčių.

Šios mintys yra pagrindas prisirišimams. Mintys iššaukia jausmus. “Reikia” yra susiję su lūkesčiais o lūkesčiai trukdo matyti kas yra. Norai sukelia trūkumo jausmus ir iškreipia vaizdą.

Tai ne apie tai, jog šios mintys neaplankys, jos ateis iki kol nukris pačios ar bus patikrintos. Šios mintys gali būti pakviestos, nes jos gali parodyti vis dar esančius apribojimus ir draudimus sistemoje.

Apibendrinant, vietoj bandymo atsikratyti minčių, pakviesk jas. Vietoj laikymosi už “turėčiau”, paleisk tai, pastebėk norus ir gerbk protą.

Aiškumas ateina kuomet patyrimo aprašymas matomas kaip dalis patyrimo. Mąstymas nėra visas patyrimas, visas patyrimas įskaito pojūčius bei jausmus. Jeigu mąstymui atiduosite visą dėmesį, kita dalis patyrimo yra prarandama. Ir toliau gyvenate galvoje, paskendę mintyse, analizuodami ir nesibaigiančiai bandydami kažką PROTINGO. Tai sunku.

Įsivaizduok, kad gauni dovaną, įvyniotą gražiame dovanų popieriuje, ir viskas, kam atiduodi dėmesį, ką matai ir vertini yra tas vyniojamas popierius. Dovana ignoruojama, o į popierių sutelkiamas visas dėmesys ir esi taip prisirišęs prie popieriaus, kad netgi nematai dovanos. Po to gauni naują dovaną, vėliau dar kitą, tačiau tu matai tik popierių.

Aiškus protas nemaišo aprašymo su realiu patyrimu, žodžių su daiktais, žemėlapio su teritorija.

Rūkas, uždanga, trukdanti pamatymui - tai aprašymai, etiketės, kurios priimamos kaip pagrindinis patyrimas. Tylus patyrimas per jausmus ir pojūčius yra paliekamas gilumoje, nepastebėtas, ignoruojamas. Taigi gyvenimas nėra patiriamas pilnai ir turtingai, nes gyvenama istorija apie dabarties momentą užuot išgyvenus dabartį pilnai ir gyvai visais pojūčiais.

Pastangos būti dabartiniam momente išeikvoja didelį kiekį energijos. Pastebejimas yra lengvas.

Paprasčiausias testas: paimk kažką iš savo aplinkos ir pauostyk, bet ką, kas yra čia dabar po ranka, įkvėpk aromatą. Sulaikyk tai, pajusk, išgyvenk tai. Uostyk tą daiktą 2 minutes, duok sau laiko tai patirti, nekreipk dėmesio į aprašymus, pajusk pojūčius. Ir po dviejų minučių, pilnai aprašyk tai žodžiais. Ar yra skirtumas tarp patyrimo ir aprašymo? Bet palauk, patyrimo aprašymas taip pat yra patyrimas.

Mąstymo patyrimas yra realus. Toks pat kaip uostymo patyrimas bei kiti pojūčiai. Susipainiojimas ateina kuomet dėmesys įsitraukia į minčių turinį ir nuklysta nuo tiesioginio pilnatvės patyrimo.

Taigi, jeigu nukreipsi dėmesį čia ir pažiūrėsi giliau, mąstymas vyksta, jis yra apie patyrimus ir pats savyje jau yra patyrimas. Dovanų popierius irgi yra dovanos dalis.

Regėjimas, klausymas, ragavimas, lietimas ir užuodimas yra penki atskiri kanalai, kuriais ateina informacija. Mąstymas yra tai, kas suteikia jai prasmę, interpretuoja ir aprašo tai, kas vyksta, sudeda visa tai į ISTORIJĄ. Naudingai ir praktiškai. 

Kai kurios mintys iššaukia jausmus, kas yra dar vienas patyrimo kanalas. Tai širdies kanalas. Kuomet proto ir širdies darbas vyksta harmoningai, vyrauja džiaugsmas ir ramybė, atvirumas ir plėtimasis.

Kuomet širdis yra uždara ar įskaudinta, protas “imasi darbo”, stengdamasis apsaugoti tai, kas turi būti apsaugota pasitelkiant ištikimą draugą - baimę. Atsiranda daug darbo protui, ir jis tampa labai užsiėmęs. Jis netgi išvargina save iki tol, kol išsijungia.

Protas galvoja, kad jis turi viską suprasti ir kontroliuoti. Nes mano, jog tai jo darbas. Jis taip mano. Bet ar tai tiesa? Ar tikrai protas atsakingas už gyvenimą?

Kuomet protas atsipalaidavęs, puiku, jis tarsi džiaugsmingas šuniukas - smalsus, nekaltas, žaismingas ir linksmas, arba tylus ir ramus. Tik protas bijo atispalaiduoti, nes tai reikštų prarasti savo darbą - visatos mikrovaldymą. Tarsi jis iš tiesų tą darytų.

Tai tokia paslaptinga išraiška… Galima sakyti - susukta...

Nesusipratimas, jog protas yra pagrindinis ir svarbiausias patyrimo kanalas yra čia tol, kol pamatoma, kad niekas nekontroliuoja to, kas yra. Tai vyksta. Gyvenimas vyksta savaime, tiesiog todėl, įskaitant ir mąstymą. Įskaitant mąstymą apie tai, kaip “aš” viską valdo. Iš tiesų nėra mąstytojo ar veikėjo, taigi niekas nekontroliuoja. Gyvenimas teka, kaip jam patinka, išsireikšdamas įvairiomis formomis, but nei viena forma nėra atskira nuo gyvenimo tėkmės.

Būk švelnus protui. Leisk jam žinoti, jog vertini jį. Ir leisk jam lėtai pasitraukti iš tariamos visatos valdytojo pozicijos. Tuomet jis sugrįš į nekaltumą, taps kūrybingas, smalsus ir džiaugsmingas. Ir tau nereikės stengtis jo užgniaužti.

Mylėk protą ir būk švelnus jam. Nors vieną dieną vertink jį ir pasakyk TAIP tam balsui galvoje. Švelnumas ramina ir veda į atsivėrimą. Pažiūrėk, kokį pokytį tai atneš.

Jeigu pabandysi ir tai padės, pasidalink šiuo straipsniu su draugu ...

Baimės jausmas

Baimė pasireiškia kaip intensyvus jausmas- lyg elektros srovė perbėga kūnu ir išmuša šaltas prakaitas. Šitas jaumas pažįstamas ir su niekuo nesupainiojamas. Lyg paspaudus mygtuką, baimė suveikia nuo žodžio, minties, garso, vaizdinio stimulo, kvapo, skonio ar prisilietimo. Tas staigus susitraukimas įvardijamas kaip baimė. Tai nemalonu ir gali sukelti grandinę jausmų reakciją. Baimė jaučiasi kaip stiprus NE bet kam, kas jį sukelia.



Sekundę įsivaizduok: esi dykumoje, plačioje atviroje erdvėje. Vaikštinėji ratais valandų valandas. Įkopi įkalnėn ir pamatai duris. Jos čia pat, labai realios ir atrodo, kad užrakintos. Jokio rakto aplink, jokio rakto tavo kišenėje. Durys nejuda, neatsiveria, jos tiesiog čia. Tu esi suglumęs ir negali judėti pirmyn. Taigi tu įsitaisai šalia jų, mąstydamas, svarstydamas, baimingai stengdamasis įspėti - kas gi už jų? Atrodo, jog durys slepia kažką, ką tau svarbu pamatyti.

Tuo tarpu užraktas tasi juokiasi iš tavęs, atlikęs savo išdaigą, sukeldamas vaizdinį, tarsi už durų yra kažkas, ką svarbu apsaugoti.

Bet yra kitas kelias atrasti, kas gi yra už tų durų. Nereikia jų atrakinti, stumti tol, kol atsivers, o tiesiog - žengti keletą žingsnių ir, apėjus duris, pažiūrėti - kas gi yra už jų?

O ten nieko. Tiesiog nieko ten nėra! Aplink tik dykuma, durys joje, bet jos ne kliūtis.

Taigi, baimė jaučiasi ir veikia kaip durų užraktas. Jis neleidžia judėti pirmyn. Jeigu jaučiasi nesaugu, tai signalas atsitraukti, perspėjantis apie pavojų - realų ar įsivaizduojamą. Jausmas gali būti toks stiprus, jog gali surakinti ir neleisti mąstyti ar veikti.

Aš išmokau žvelgti kas yra už baimės stebėdama Pamelos Wilson darbą su žmonėmis, kuomet ji atpalaiduodavo juose senas įtampas ir baimes.

Baimė yra jausmas. Jo nereikia bijoti, tiesiog pastebėti, pajusti. Savyje jis nėra nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo darbą, apsaugodamas “aš” struktūrą. Šio įsitikinimo centre visuomet yra šis ypatingas tikėjimas savimi kaip asmeniu, atskiru subjektu, gyvenimo suvokėju, valdančiu savo pasirinkimus.

Kuomet baimės mechanizmas suveikia ir pereina į veiksmus, reakcijos gali būti nenuspėjamos.

Egzistuoja daug technikų ir būdų kaip elgtis su baime, bet pabandyk šį tą kitokio.

Pripažįstant baimės buvimą, kuomet ji pasirodys ir suvokiant, kad baimė čia - padėkok jai. Padėkok jai už tai, kad ji atėjo. Leisk jai būti čia minutę kitą. Pamatyk, jog tai yra normalu, kad ji čia. Nusilenk jos garbei.

Tuomet pažvelk, kas yra už jos. Kas ten yra? Ar kas nors pasirodo? Ar yra kažkas už jos?

Lygiai taip, kaip ir užrakintos durys dykumoje, tu gali pažvelgti iš kitos pusės. Viskas, ko reikia, tai žvilgtelti, vedamam smalsumo, kas gi yra už tų durų.

Šiuo būdu tau nereikia skverbtis į jausmą, analizuoti jį be galo… Vietoj to - pažiūrėk, kas slepiasi ten, už šio intensyvaus pojūčio.

Jeigu baimė per didelė, yra būdai ją sumažinti. Aš rekomenduoju EFT (liet. ELT, emocinės laisvės technika) ar bet ką, kas tau tinka. Kai kurie žmonės šiame procese patiria daug baimės, kai kurie visiškai nieko. Nėra jokios taisyklės. Jeigu jauti baimę, pripažink ją, jeigu ne, tuomet neieškok jos.

Iš tiesų nėra nieko, ko reikėtų bijoti. Niekas neištirps, neišnyks, nenumirs ar nebus pažeista. Tai saugu. Giluminių įsitikinimų tyrinėjimas visiškai nieko nepažeidžia. Nukrenta tik melas. Melas, kuris iškreipia vaizdą, laiko įtampą, baimę, kentėjimą. Tai gali jaustis kaip praradimas, bet nėra nieko vertinga, ką čia reikėtų saugoti.

Kitais žodžiais tariant, niekas nesiliaus būti tuo kas jau yra. Įsitikinimai, kurie daugiau nebetarnauja, yra nereikalingi ir visiškai normalu paleisti praeitį ir pažvelgti šviežiomis akimis.

Aplenkti baimę, susidraugaujant su ja, naudojant ją tarsi švyturį rasti vietas, kurias reikia išvalyti nuo senų įsitikinimų, - tai kitas būdas sąveikauti su baime. Galų gale, juk ji atliko tokį svarbų darbą ir nusipelnė pagarbos.

Taigi pažiūrėk, kas yra už jos? Kam kyla grėsmė? Gali rasti vieną ar kelis dalykus - iš esmės nieko ypatingo, arba kažką, kas nori būti pamatyta. Žiūrėk, kas ten.

Kuomet protas pamato, kad ten nieko nėra, apsaugos mechanizmas liaujasi tai saugojęs. Tai gali būti tarsi šokas, bet kas blogo gali atsitikti tam, ko nėra?

Iš tiesų, baimė yra draugė. Ji sukuria apsaugą, ir saugo nuo žalos. Bet visos tos idėjos, pasirodančios kaip svarbios, negali būti pažeistos. Įvaizdis “aš” yra pagamintas proto. Tai ne kažkas, kas gali būti pažeistas, išnykti, žūti ar būti pamestas. Tai paveiksliukas vaizduoteje, kurį sukūrė protas ir kurį saugoja baimė.

Tarsi protas pats save įpareigojo saugoti savo sukurtą “aš” įvaizdį, pamiršęs pažiūrėti, ar jis iš vis yra.

Nebijok baimės jausmo. Tark jam Taip. Sekantį kartą, kai jis aplankys, pažvelk, ką dar matai šiame mechanizme, jausme ir kas jį sukelia? Ištirk tai smalsiai, be baimės.

Lūkesčiai

Kokia nuostabi diena pajūryje… Saulė, švelnios bangos, jūros garsai, žuvėdrų klyksmas ir tolimas ūžesio aidas. Taip gera sėdėti paplūdimyje ir tiesiog būti. Šis momentas yra pilnas, nėra kur skubėti, nėra ką planuoti, tiesiog ramybė ir gilus, buvimu gyva pasitenkinimas, kuomet širdis atvira, besiveržianti skleisti meilę.

Prieš pamatant “aš” iliuziją , pasinerdavau į šią nuostabią būtį, bet tai vykdavo trumpai ir retai, protas tuoj pradėdavo šnekėti ir pasiklysdavo ateities fantazijose. Dabar galiu sėdėti ir tiesiog būti, neįsitraukiant į istorijų pasaulį.

Ši ramybė ir grožis yra prieš iškylant mintims, lengvai pastebima. Bet norint čia pakliūti, reikia palikti visi mąstymą, problemas, lūkesčius lygiai taip, kaip nusiauname batus įeidami į namus.

Tu gali sakyti, kad lengviau tai pasakyti, nei padaryti, ir, žinoma, esi teisus. Nes netgi jei protas ieško ramybės, pats ją ir užgožia. Tarsi protas jaustų, kad tai reikštų galą minčių srautui, ir galop mirtį jam pačiam.

Didžiausia kliūtis pamatyti šį momentą kaip jis yra, yra lūkesčiai. Privalau, neprivalau, noriu, nenoriu, turiu, reikia ir visos kitos piktžolės. Šios mintys įtraukia ir tik joms pasirodžius, jos turi galią įtraukti į istoriją ir štai - ramybė prarasta.

Protas kuria lūkesčius, glavodamas, kad tai jo darbas. Tai įprotis, kiekvienas turi lūkesčius, planus ateičiai ir siekiamus idealus. Jeigu neturi tikslų ir lūkesčių, su tavim kažkas juk negerai, tiesa? Tai taip įsišakniję mūsų galvose, kad netgi neįmanoma iškelti šio klausimo - ar mums iš viso reikalingi lūkesčiai? Ar reikalingi lūkesčiai kasdieniniuose reikaluose, praktiškuose dalykuose?

Ar bandei įsivaizduoti, koks būtų gyvenimas be lūkesčių? Pirmas dalykas, ką pastebėjau, nėra jokios įtampos ir nuolatinio noro kur nors pakliūti ar pabėgti iš esamos situacijos. Skubėjimas dingsta, ir liaujasi minčių slėgimas apie laiką. Viskas, kas turi būti padaryta, padaroma laiku, nei anksčiau, nei vėliau. Visos tos mintys, ką kažkas pagalvos, jei to nepadarysiu, taipogi nekyla. Nelieka teisinimosi ir atsiprašymų, kurie nuolat kildavo prote. Protas daugiau nebekuria ateities scenarijų, kuriuose ieško sprendimų įsivaizduojamoms problemoms, “kas būtų, jei”. Jis netgi neužsiima tuo, nes šis pratimas neatneša nieko gero, o tiesiog perkelia dėmesį į svajonių pasaulį.

Kadaise gyvenau košmaruose: savo mintyse matydavau žmones, sėdinčius ir laukiančius, kol aš padarysiu tai, ko jie iš manęs tikisi ir skubėdavau daryti tai, ko jie prašo, baimindamasi, kad nespėsiu… Ir jeigu nepateisindavau jų lūkesčių (kurie net nebuvo mano), kildavo tas sunkus kaltės jausmas… Esu nieko verta, turėčiau būti kitokia, reikėtų stengtis labiau, turiu save patobulinti… Aaaaa, kaip pabėgti nuo viso šito? Kur Išėjimo ženklas??

Visas kentėjimo kalėjimas pastatytas iš nepateisintų lūkesčių.

Visos laisvės paieškos kyla dėl lūkesčių - kai tik pateksiu “ten”, gyvenimas taps toks lengvas ir paprastas, toks rožinis ir pilnas palaimos, būsiu nuolat ir amžinai laimingas. Ieškojimą lemia lūkesčiai surasti ramybę, stengiantis ištaisyti tai, kas yra ne taip, į tai, kaip tai turi būti.

Pasipriešinimas liaujasi kai lūkesčiai nukrenta ir pastebima atvira erdvė. Ieškojimas ir lūkesčiai yra vienas procesas, genamas įsitikinimo, kad kažkas turi vykti kitaip, kad dabar būtum laimingas.

Tu gali gyventi rojaus kampelyje ir nepamatyti to, nes protas nuolat svajoja apie kažką kitą.

Vienintelis dalykas, kuris reikalingas, yra galvos išvalymas iš pagrindų nuo visų tų brangių lūkesčių. Ir tai išties lengva - pastebėk juos, kai jie kyla, pamatyk kaip jie užlaiko paveiksliuką vaizduoteje “kaip viskas turi būti” lyginant su tuo, KAS YRA. Pažiūrėk, iš kur jie ateina - iš mamos, tavo šeimos, partnerio, vaikų, boso, bendruomenės, banko valdytojo … Ar tai tikrai tavo lūkesčiai? Ar ketini išpildyti šiuos lūkesčius? O kas atsitiks, jei taip neįvyks?

Žinoma, čia kils įtampa iš baimės, kad lūkesčiai bus neišpildyti. Liūdesio, graužaties, gėdos, kaltės, kaltinimo, pykčio, nevilties, beviltiškumo, noro numirti jausmai yra artimi lūkesčių draugai.

Paleidus šiuos “noriu, “privalau”, “negaliu”, - išnyksta ir jų užtaisai. Jokių lūkesčių, jokios baimės dėl jų neišsipildymo, jokio pasipriešinimo tam, kas yra čia ir dabar.

Visų lūkesčių motina yra viltis. Tai garbinamas lūkestis, jog rytojus bus geresnis nei šiandien.

Viltis- tai mintis apie ateitį, gimdanti lūkesčius. Viltis tai kažkas, kuo gyvi žmonės. Ir iš tiesų, yra labai malonu matyti, kuomet istorijose ir filmuose viltys išsipildo kaip laiminga pabaiga.

Bet, kaip įprasta sakyti Lietuvoje, - viltis yra kvailių motina. Kuo daugiau kažko viliesi, tuo mažiau pastebi dabartį ir nevertini šio momento. Čia ne apie tai, kad reikia praktikuoti dėkingumą, bet apie durų atvėrimą jam tekėti laisvai.

Ach, taip gera tiesiog būti, tas jausmas, kai kyla šypsena ir kutena džiaugsmas.

Lūkesčiai yra tarsi debesys, užstojantys gyvenimo džiaugmą šį momentą.

Jei galvoji, kad nemalonūs pojūčiai nebeturėtų kilti, tuo sakai NE tiems jausmams ir tas pasipriešinimas trukdo jiems pilnai pasireišti.

Visi jausmai ir pojūčiai yra gyvenimo dalis ir laisvė juos pilnai išgyventi, patirti viską, ką tik gyvenimas atneša be teisimo, kad kažkas turėtų būti kitaip, yra neįkainojama. Laisvė patirti, jausti, išsireikšti, mylėti yra čia. Tiesiog pažvelk už lūkesčių širmos. Ir jeigu tikiesi pamatyti tik laimingą dalį, tai taip pat kalėjimas.


Lengvi žingsniai numesti lūkesčius:

1.Išrašyk visus juos lape popieriaus.

Ko tikiesi iš ….?
Ko nesitiki iš ….?
Ko nori iš ….?
Ko nenori iš ….?
Kas turėtų atsitikti, kad čia ir dabar viskas būtų ok?

2. Kapstyk giliau, surask užslėptus lūkesčius ir išrašyk juos taip pat. Atsiverk pilnai ir nuoširdžiai.

3. Perskaityk, ką parašei ir pasinerk į tai. Tegul tai būna. Pripažink, jog šie lūkesčiai veikia sistemoje. Tu juos matai, jie daugiau nesislepia.

4. Dabar pažvelk savo patyrime, ar ko nors būtent dabar trūksta?

5. Suvok, jog niekas nevyksta būtent taip, kaip įsivaizduoji, kad gyvenimas vyksta nepriklausomai nuo to, kaip tu tikiesi, kad jis vyks. Patikrink, ar turi kontrolę tam kas vyksta ir kada vyks?

6. Pažvelk, ar tau reikia visų tų lūkesčių ar tiesiog gali juos visus paleisti. Pažvelk iš arčiau, ar lūkesčiai naudingi? Ar kažkas būtų prarasta, jeigu tie lūkesčiai nukristų? Išrašyk viską, kas kyla. Kuomet rašai, protas susikoncentruoja ir yra priverstas pažvelgti iš arčiau.


Ir jeigu tai neatneš efekto, tu gali pateikti savo brangius lūkesčius Liberation Unleashed forume ir padirbėti su kažkuo, kol išgryninsi visa tai iki pilno aiškumo.

Kaip piktžolės darže, taip ir lūkesčiai gali sugrįžti atgal. Neleisk jiems gadinti spektaklio.

Septintas Žingsnis

Kritimas

Štai čia prasideda visas įdomumas.

Kai esminis įsitikinimas permatomas, lieka daug pavienių įsitikinimų. Įsivaizduok, tai tarsi kompiuterinė sistema, - jeigu tu ištrinsi kai kurias programas, liks kai kurie failai, lėtinantys sistemos darbą, taigi įprastai jie taip pat ištrinami. Sistema defragmentuojama, sureguliuojama.

Išrovus pagrindinį įsitikinimą, tai suveikia kaip cunamis mūsų sistemai. Jis palieka po savęs daug griuvėsių, daug numirėlių, kuriais reikia pasirūpinti. Taigi tai, kas norima čia padaryti - tai išvalyti, išvalyti, ir išvalyti kuo daugiau. Laikyk dėmesį tiesoje, tegul visi tie įsitikinimai iškyla paviršiun. Jie kils vienas po kito tam, kad išeitų. Nesipriešink jiems ir nieko nestabdyk. Kai tik pradėsi laikytis kokio nors įsitikinimo, vėl strigsi. Tam, kad nestrigti, reikia juos paleisti. Kam priklauso tie įsitikinimai?

Aš vadinu šį etapą “Kritimas”, nes viskas, kas netiesa, nukrenta, o tai, kas tiesa, - tiesog įkrenta į vietą.

Kai kas sako, jog tai užima keletą mėnesių, kiti sako kad ir keli metai - kiekvienam šis procesas vyksta skirtingai. Taigi nėra jokios garantijos kaip ilgai persikrovimas ir subalansavimas truks tavo sistemai. Pasitikėk tiesa kaip geriausiu draugu. Viskas vyksta teisinga kryptim ir teisingu žingsniu. 

Troškimas pašalinti paskutinį melą iš tavo sistemos yra kitas tavo draugas, taip kaip ir pasirengimas paleisti viską, kas daugiau ne tarnauja. Abejok visais savo brangiais įsitikinimais ir tirk toliau.

Tai tik pradžia, ne pabaiga.

Tai ne vartai, po kurių “visiems laikams ir laimingai”, tai mažas pirmas žingsnis, labai svarbus, bet ne paskutinis, kad ir kaip manytum.

Pažiūrėk atidžiai į pačius brangiausius įsitikinimus, arčiausiai širdies, labiausiai branginamus. Tai yra tie, kuriuos iš tiesų turėtum patikrinti iš arčiau. Tu pažinsi juos pagal kylantį pasipriešinimo jausmą. Sek šiuo pasipriešinimu. Jis čia tam, kad pamatytum, jog kažkur yra dar vienas melas, laukiantis kol jį atpažinsi.

Išvalius įsitikinimus, gyvenimas tampa lengvesnis, jame atsiranda tikras laisvės pojūtis, dėkingumas, lengvumas, pasitikėjimas ir nuostaba. Tai laisvė kiekvienoje situacijoje. Atsiranda laisvė išreikšti save be kaltės, baimės, bijojimo būti neteisiu . Laisvė ne nuo negatyvių situacijų, bet pačiose situacijose. Gyvenimas daugiau nebematomas per “Aš” akinius. Jis plačiai atviras, pasiruošęs tapti ištyrinėtu. Tai ieškojimo pabaiga, bet ne tyrinėjimų pabaiga.

Kol yra bet koks pasipriešinimas tam kas yra, tol yra ką veikti.

-1-  -2-  -3-  -4-  -5-  -6-