Sekundę įsivaizduok: esi dykumoje, plačioje atviroje erdvėje. Vaikštinėji ratais valandų valandas. Įkopi įkalnėn ir pamatai duris. Jos čia pat, labai realios ir atrodo, kad užrakintos. Jokio rakto aplink, jokio rakto tavo kišenėje. Durys nejuda, neatsiveria, jos tiesiog čia. Tu esi suglumęs ir negali judėti pirmyn. Taigi tu įsitaisai šalia jų, mąstydamas, svarstydamas, baimingai stengdamasis įspėti - kas gi už jų? Atrodo, jog durys slepia kažką, ką tau svarbu pamatyti.
Tuo tarpu užraktas tasi juokiasi iš tavęs, atlikęs savo išdaigą, sukeldamas vaizdinį, tarsi už durų yra kažkas, ką svarbu apsaugoti.
Bet yra kitas kelias atrasti, kas gi yra už tų durų. Nereikia jų atrakinti, stumti tol, kol atsivers, o tiesiog - žengti keletą žingsnių ir, apėjus duris, pažiūrėti - kas gi yra už jų?
O ten nieko. Tiesiog nieko ten nėra! Aplink tik dykuma, durys joje, bet jos ne kliūtis.
Taigi, baimė jaučiasi ir veikia kaip durų užraktas. Jis neleidžia judėti pirmyn. Jeigu jaučiasi nesaugu, tai signalas atsitraukti, perspėjantis apie pavojų - realų ar įsivaizduojamą. Jausmas gali būti toks stiprus, jog gali surakinti ir neleisti mąstyti ar veikti.
Aš išmokau žvelgti kas yra už baimės stebėdama Pamelos Wilson darbą su žmonėmis, kuomet ji atpalaiduodavo juose senas įtampas ir baimes.
Baimė yra jausmas. Jo nereikia bijoti, tiesiog pastebėti, pajusti. Savyje jis nėra nei geras, nei blogas. Jis tiesiog atlieka savo darbą, apsaugodamas “aš” struktūrą. Šio įsitikinimo centre visuomet yra šis ypatingas tikėjimas savimi kaip asmeniu, atskiru subjektu, gyvenimo suvokėju, valdančiu savo pasirinkimus.
Kuomet baimės mechanizmas suveikia ir pereina į veiksmus, reakcijos gali būti nenuspėjamos.
Egzistuoja daug technikų ir būdų kaip elgtis su baime, bet pabandyk šį tą kitokio.
Pripažįstant baimės buvimą, kuomet ji pasirodys ir suvokiant, kad baimė čia - padėkok jai. Padėkok jai už tai, kad ji atėjo. Leisk jai būti čia minutę kitą. Pamatyk, jog tai yra normalu, kad ji čia. Nusilenk jos garbei.
Tuomet pažvelk, kas yra už jos. Kas ten yra? Ar kas nors pasirodo? Ar yra kažkas už jos?
Lygiai taip, kaip ir užrakintos durys dykumoje, tu gali pažvelgti iš kitos pusės. Viskas, ko reikia, tai žvilgtelti, vedamam smalsumo, kas gi yra už tų durų.
Šiuo būdu tau nereikia skverbtis į jausmą, analizuoti jį be galo… Vietoj to - pažiūrėk, kas slepiasi ten, už šio intensyvaus pojūčio.
Jeigu baimė per didelė, yra būdai ją sumažinti. Aš rekomenduoju EFT (liet. ELT, emocinės laisvės technika) ar bet ką, kas tau tinka. Kai kurie žmonės šiame procese patiria daug baimės, kai kurie visiškai nieko. Nėra jokios taisyklės. Jeigu jauti baimę, pripažink ją, jeigu ne, tuomet neieškok jos.
Iš tiesų nėra nieko, ko reikėtų bijoti. Niekas neištirps, neišnyks, nenumirs ar nebus pažeista. Tai saugu. Giluminių įsitikinimų tyrinėjimas visiškai nieko nepažeidžia. Nukrenta tik melas. Melas, kuris iškreipia vaizdą, laiko įtampą, baimę, kentėjimą. Tai gali jaustis kaip praradimas, bet nėra nieko vertinga, ką čia reikėtų saugoti.
Kitais žodžiais tariant, niekas nesiliaus būti tuo kas jau yra. Įsitikinimai, kurie daugiau nebetarnauja, yra nereikalingi ir visiškai normalu paleisti praeitį ir pažvelgti šviežiomis akimis.
Aplenkti baimę, susidraugaujant su ja, naudojant ją tarsi švyturį rasti vietas, kurias reikia išvalyti nuo senų įsitikinimų, - tai kitas būdas sąveikauti su baime. Galų gale, juk ji atliko tokį svarbų darbą ir nusipelnė pagarbos.
Taigi pažiūrėk, kas yra už jos? Kam kyla grėsmė? Gali rasti vieną ar kelis dalykus - iš esmės nieko ypatingo, arba kažką, kas nori būti pamatyta. Žiūrėk, kas ten.
Kuomet protas pamato, kad ten nieko nėra, apsaugos mechanizmas liaujasi tai saugojęs. Tai gali būti tarsi šokas, bet kas blogo gali atsitikti tam, ko nėra?
Iš tiesų, baimė yra draugė. Ji sukuria apsaugą, ir saugo nuo žalos. Bet visos tos idėjos, pasirodančios kaip svarbios, negali būti pažeistos. Įvaizdis “aš” yra pagamintas proto. Tai ne kažkas, kas gali būti pažeistas, išnykti, žūti ar būti pamestas. Tai paveiksliukas vaizduoteje, kurį sukūrė protas ir kurį saugoja baimė.
Tarsi protas pats save įpareigojo saugoti savo sukurtą “aš” įvaizdį, pamiršęs pažiūrėti, ar jis iš vis yra.
Nebijok baimės jausmo. Tark jam Taip. Sekantį kartą, kai jis aplankys, pažvelk, ką dar matai šiame mechanizme, jausme ir kas jį sukelia? Ištirk tai smalsiai, be baimės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą