2018-09-15

Aš tiesiog pamiršau, kad aš yra iliuzija. Pirma dalis


Šis pokalbis buvo ypatingai įdomus, o įžvalga, kuri įvyko Evai, buvo labai gili. Tai ilgas pokalbis, jis tęsėsi kelis mėnesius, tačiau išties verta skaityti visą iki galo. Kviečiu sekti Evos procesą, lyg jis būtu tavo. Atsakyk į klausimus pats/ pati, lyg tie klausimai būtu skirti asmeniškai tau.

Pirma Dalis


Eva:
Miela Ilona,

Aš radau tavo e-mailą tavo bloge.

Jaučiu gniuždantį savęs sunkumą, nepaisant to, kiek visko išbandžiau stengdamasi jo atsikratyti, niekas nesuveikė. Ir pradedu jausti, kad niekas nepadės. Man rodos tu turi būdą atvesti žmones į aiškumą, taigi aš pamaniau (nors iš tiesų baugoka), tau parašyti.

Linkėjimai!

Ilona:
Labas Eva,

Dėkoju už laišką.

Galėčiau padėti tau atrasti tai, kas yra ir užduoti keletą klausimų kaip pažvelgti į visa tai. Bet tu pati atliksi šį darbą, galiu tik parodyti kur žiūrėti. Taigi, jeigu esi pasiruošusi, parašyk šiek tiek apie save - savo istoriją ir išvardink, ko tu tikiesi šiame procese. Kaip tu įsivaizduoji - kas bus po to, ir ko tu nenorėtum. Pažvelk rimtai ir nuoširdžiai į savo esančius lūkesčius.

Su pagarba

Eva:
Miela Ilona!

Ačiū! Laiminu! Aš pasiruošusi!

Nesu tikra, ką svarbiausia pasakyti, taigi apsistosiu “dvasinėje” temoje. Paieškas pradėjau maždaug prieš 26 metus. Mano pirma pažintis su kažkuo, kas turejo daugiau prasmės nei krikščionybė, atėjo iš Širley Maklein ir vėliau iš kitų žmonių.

Aš mečiau krikščionybę tuo momentu ir pasinėriau į naujojo amžiaus pasaulį (sujungtą su Antony De Mello ir kitais), bet naujojo amžiaus scena greitai pasijuto man truputį per… (atsiprašau už išsireiškimą)... “vooo vooo”. Ir tuomet radau Fredo Alano Volfo knygas ir jaučiausi labiau įtikita tuo, kas atėjo iš teorinio fizikos pasaulio ir kurį laiką buvau tuo susidomėjusi.

Tuomet, vieną dieną, žiūrėdama Džozefą Kempbellą PBS kanalu apie tai, ką mes laikome tikra nuo pradžių pradžios, kažkas atsitiko. Ten parodė kaip viena kultūra įmetė į vulkaną nekaltą merginą tam, kad pagerbti jų Dievą ... tuo momentu, kažkokiu būdu, aš suvokiau, kokie kvaili buvo visi mano turėti dvasiniai įsitikinimai. Visa tai pasirodė tikra kvailyste ir nakties pabaigoje visa tai tiesiog veržte veržėsi. Ir tuomet aš nusprendžiau, kad aš ateistė.

Tas įsitikinimas apie tai, jog Dievo nėra, nėra jokio gyvenimo po mirties, jokios reinkarnacijos, jokios gyvenimo prasmės iš viso, - tęsėsi nežinau kiek vargingų metų. Ir tuomet vieną dieną, tiesiog toje visiškoje nevilties būsenoje, mano protas sustojo akimirkai, ir aš keletą dienų patyriau “vienybės” skonį. Tikrai niekuomet apie nieką tokio iki tol nebuvau girdėjusi.

Po to pradėjau naršyti knygas bandydama suprasti tai, kas įvyko…visa tai pavirto į beprotiškus meilės/neapykantos ieškojimo metus stengiantis bet ką ir viską prabudinti - taigi dabar jaučiuosi visiškai išsekusi ir nusivylusi, ką jau kalbėti apie sumišimą!

Bet labiausiai esu pavargusi nuo savo “aš” istorijos. Aš taip aiškiai matau, kad tas asmeninis suinteresuotumas, kurio negaliu pajudinti - (ta istorija apie mane) laiko mane gniaužtuose neleisdama išgyventi meilės, džiaugsmo, laimės ir intymumo su gyvenimu ir Dievu, kuris yra mano širdyje.

Kas liečia praktiką: Aš atlieku transcendentinę meditaciją nervų sistemos nuraminimui. Mokymai, kurie mane patraukė: pabuvojau visur ir esu gana atvira, bet atradau, jog dėl kažkokios priežasties vis grįžtu ir man rezonuoja tie, kurie yra Ramanos linijoje (ir bandžiau “kas aš esu?” klausimą net iki pamėlynavimo!). Man patinka ir išties rezonuoja Pamelos Vilson darbas. Taip pat Gangadži, Mudži, Neelam, Papadži … ir t.t. Man taip pat rezonuoja Adyašanti.

Ko aš tikiuosi iš pamatymo - kokie mano lūkesčiai? Tau leidus, atsakysiu visiškai nuoširdžiai. Noriu būti laisva. Norėčiau neturėti jokių abejonių apie tai, kas aš esu (ar kas nesu!), ir kad abejonės niekuomet daugiau nebegrįžtų. Aš tikiuosi visko, kas vyksta gyvenime, nepriimti asmeniškai. Aš tikiuosi pamatyti, kad nesu gyvenimo darytoja. Aš tikiuosi kad man kylančių emocijų aš nepriimsiu asmeniškai ir jos neturės tokio poveikio mano gyvenimui (kaip baimė ar atmetimas). Aš tikiuosi išgyventi Vienybę su gyvenimu …su Dievu… savastimi … kažką tokio. Taip pat tikiuosi, jog rezultate išgyvensiu laimę ir džiaugsmą (nes “mano istorija” yra mano nelaimingumo šaltinis).

Viliuosi nesitapatinti su mintimis ir emocijomis. Tikiuosi, kad su kitais galėsiu bendrauti geriau ir nebijoti. Norėčiau išgyventi Meilę tam, kas ateina - nesvarbu kas pasirodys.

Norėčiau patirti agapę kaip savo gyvenimo pagrindą. Man rodos, kad vienintelį kartą, kai jaučiau tikrą meilę ir jausmą, jog esu vieninga su gyvenimu jo tėkmėje ir esu jo dalis kuomet išgyvenau “vienybę” - ir tai buvo taip seniai. Būtų puiku tai patirti vėl. Bet vis dėlto mano malda, kuria meldžiuosi kasdien, nuoširdžiai, yra tai, jog noriu pažinti Absoliučią Tiesą (taip skamba mano širdyje), kol dar esu gyva.

Ko aš nenorėčiau po to:
Aš nenoriu tai vėl prarasti. Norėčiau pamatyti ir likti tame žinojime visam laikui. Tarsi tu pamatytum, jog tai, ką visuomet laikei juoda, iš tiesų yra tamsiai mėlyna ir po to tu jau negali matyti to kaip juoda. (Dieve, kaip aš, po galais, to noriu!). Aš nenoriu būti tokia pat kaip dabar, kur mano asmeninė istorija taip sunkiai slegia mane savo gravitacija ir neleidžia man gyventi gyvenimo tokio, kokį norėčiau gyventi.

Aš nenorėčiau, kad dalykai liktų tokie patys kokie jie yra dabar, nes mano protas reaguoja ir nuolat lenktyniauja, o savo emocinį kūną jaučiu tarsi tornadą. Aš nesitikiu nesibaigiančios nirvanos … turiu omeny, na… kažkiek palaimos būtų puiku. Esu girdėjusi, kad pamačius tiesą to, kas esi, - tai yra kančių pabaiga - ne skausmo pabaiga - bet kentėjimo, ir tai nėra mano patyrimas. (Ir nežinau, ar tai tiesa, ar ne … bet tikėčiausi palengvėjimo nuo kančių !)

Rupertas Spira ką tik pasidalino video, kur pasakė, jog daugiau nebūsi paliečiamas nieko, taigi gali leisti vykti viskam - tai skamba taip puikiai! Būtų skaudu, jeigu taip nenutiktų!

Jeigu man dar kažkas ateitų, žinoma tau pasakysiu.

Dėkoju tau labai! Tu neįsivaizduoji, kiek daug man tai reiškia!

Su dideliu dėkingumu,
Eva

Ilona:
Labas Eva.

Ačiū už detalų atsakymą ir nuoširdų atvirumą.

Taigi pradėkime darbą.

Tu sakai :
“Bet labiausiai esu pavargusi nuo savo “aš” istorijos. Aš taip aiškiai matau, kad tas asmeninis suinteresuotumas, kurio negaliu pajudinti - (ta istorija apie mane) laiko mane gniaužtuose neleisdama išgyventi meilės, džiaugsmo, laimės ir intymumo su gyvenimu ir Dievu, kuris yra mano širdyje.“

Istorija apie mane nėra problema, istorija nesibaigia. Ji ir toliau tęsiasi. Kas iš tiesų baigiasi, tai tikėjimas, jog ši istorija yra tikrovė. Tu pamatysi tai šiek tiek vėliau tyrinėjimo metu. O dabar, nesistenk jos atsikratyti. Tau nereikia kautis su istorija. Viskas, ką reikia, tai pamatyti, kad istorija kuria pati save. Ir nėra nieko, kuris ją pasakotų ar jos klausytųsi, ji tiesiog transliuojasi, kaip radijo bangos.

“Ko aš tikiuosi pamatymu - kokie mano lūkesčiai? Tau leidus, atsakysiu visiškai nuoširdžiai. Noriu būti laisva.”

Nuostabu. Tai tikras ketinimas.

“Norėčiau neturėti jokių abejonių apie tai, kas aš esu (ar kas nesu!), ir kad abejonės niekuomet daugiau nebegrįžtų. “

Kartą pamačius tiesą, neįmanoma užmiršti ir vėl nematyti. Tai tas pats, kaip dingsta tikėjimas seniu šalčiu. Nesvarbu, kokios istorijos bandytų įtikinti jo tikrumu vėl patikėti nepavyks. Yra skirtumas tarp įsivaizduotos fantazijos ir tikrovės.

“Aš tikiuosi visko, kas vyksta gyvenime, nepriimti asmeniškai. “

Tai gali atsitikti, arba ne, paprastai kažkas lieka, ką reikia pamatyti ir išvalyti, bet taip, - po kažkiek laiko iš tiesų matai - nieko nėra asmeniško.

“Aš tikiuosi pamatyti, kad nesu gyvenimo darytoja.“

Puiku. Pasakyk man, o tu matai, jog esi darytoja? Kaip? Paaiškink man, kaip tu darai tą, ką darai.

“Aš tikiuosi , kad man kylančių emocijų aš nepriimsiu asmeniškai ir jos neturės tokio poveikio mano gyvenimui (kaip baimė ar atmetimas).”

Pagrįstas lūkestis.

“Aš tikiuosi išgyventi Vienybę su gyvenimu … su Dievu… savastimi … kažką tokio. Taip pat tikiuosi, jog rezultate išgyvensiu laimę ir džiaugsmą (nes “mano istorija” yra mano nelaimingumo šaltinis). “

Mes čia neieškosime malonių būsenų, vienybės patirtis nėra nuolatinė. Tai tiesiog būsena, patyrimas, kaip ir visos būsenos - ateina ir praeina.

“Viliuosi nesitapatinti su mintimis ir emocijomis. Tikiuosi, kad su kitais galėsiu bendrauti geriau ir nebijoti. “

Atvirkščiai. Mintys ir emocijos neturi už ko užsikabinti. Tai ne “aš” jas turi, o jos turi “aš”.

“Norėčiau išgyventi Meilę tam, kas ateina - nesvarbu kas pasirodys. Norėčiau patirti agapę kaip savo gyvenimo pagrindą. Man rodos, kad vienintelį kartą, kai jaučiau tikrą meilę ir jausmą, jog esu vieninga su gyvenimu jo tėkmėje ir esu jo dalis kuomet išgyvenau “vienybę” - ir tai buvo taip seniai. Būtų puiku tai patirti vėl. “

Tai jau yra. Viskas yra meilė, užmaskuota.

“Bet vis dėlto mano malda, kuria meldžiuosi kasdien, nuoširdžiai, yra tai, jog noriu pažinti Absoliučią Tiesą (taip skamba mano širdyje), kol dar esu gyva. “Miela. Absoliuti tiesa. Taigi pradėkime nuo pradžių - nėra jokio aš.

Prieš pradedant sekantį žingsnį, visus lūkesčius turi palikti. Nei vienas iš jų net iš tolo neprilygsta tam, kas bus pamatyta, kuomet vartai bus praeiti. Taigi geriausia nieko nesitikėti, o vietoj to - nukreipti dėmesį ir žvelgti į viską šviežiomis, atviromis akimis.

Priimk šią mintį ir rimtai apsvarstyk ją kaip tiesą, tuomet parašyk man viską, kas kyla - jausmus, mintis, pojūčius :

Nėra jokio atskiro aš realybėje, jokio kontroliuojančio, jokio stebėtojo, jokio liudytojo.

Nėra jokio aš, nulis. Nėra jokio subjekto, kuriam atsitinka gyvenimas.

Nėra jokio aš, kaip istorijos savininko. Yra tik gyvenimas, tekantis laisvai, be pagrindinio vadovo - tavęs.


Siunčiu meilę.

Eva:
Miela Ilona,

Ačiū! Atsakau į tavo klausimus.

Puiku. Pasakyk man, o tu matai, jog esi darytoja? Kaip? “
Taip, aš tikiu, kad aš esu, nesvarbu, kaip stipriai stengiausi pamatyti, matau jog yra priešingai.

Nuoširdžiai, jeigu galėčiau apibendrinti kas skamba veikėjo prote .. tai būtų tai : “Aš kontroliuoju savo sprendimus, mintis, nuomones, įsitikinimus, tai, kas man patinka ar ne, reakcijas (arba reaguoju į tai, arba ne, arba renkuosi išreikšti emociją) . Aš renkuosi, kaip man jaustis emociškai. Renkuosi kaip elgtis su žmonėmis, ką sakyti, ko ne. Renkuosi kaip elgtis su savo kūnu, ką valgyti, ką dėvėti, sportuoti ar ne, kada valyti dantis, eiti miegoti, ir t.t. (aš žinau, kad ne aš mušu širdies dūžius ar virškinu maistą, ar atlieku kitų kūno sistemų veiklą).

Aš nekontroliuoju oro, kitų žmonių, ar pasaulio (ir akivaizdžiai to, kada pabusiu!) … bet aš tikiu, kad esu Veikėja ta prasme, kas liečia mane santykiuose su kitais.

Kaip veikėja, kažkur giliai yra įsitikinimas, kad norėčiau viską kontroliuoti, jei galėčiau.

“Priimk šią mintį ir rimtai apsvarstyk ją kaip tiesą, tuomet parašyk man viską, kas kyla - jausmus, mintis, pojūčius :
Nėra jokio atskiro aš realybėje, jokio kontroliuojančio, jokio stebėtojo, jokio liudytojo.
Nėra jokio aš, nulis. Nėra jokio subjekto, kuriam atsitinka gyvenimas.
Nėra jokio aš, istorijos savininko. Yra tik gyvenimas, tekantis laisvai, be pagrindinio vadovo - tavęs“


Pirmiausia ateina mirtis, baimė, siaubas, pajutau tai labai stipriai kūne, pilvo srityje .

Ateina mintys “ Aš dar nebaigiau… Nesu pasiruošusi mirti… Prarasiu viską, ką myliu ir taip vertinu. Aš daugiau neegzistuosiu! “Tada ateina sielvartas. Jaučiasi kaip apgaulė, nes pasakiau, kad pavargau būti “savimi”, ir dabar stebiuosi, ar išties tam esu pasiruošusi.

Gili neegzistavimo baimė kyla - net jeigu mano egzistencija pilna kančios. Tai didelis, DIDELIS praradimas. Tarsi esu mirties lovoje ir matau, kad viskas, ką myliu, kas man brangiausia ir prie ko esu prisirišusi buvo tik dėl mano asmeninio buvimo.

Gedulas. Liūdesys. Deginimas krūtinėje ir gerklėje. Ašaros. Pyktis, nusivylimas ir pasipiktinimas, jaučiamas pilve ir gerklėje.

Nėra jokio valdytojo: Kyla siaubas, kad atsitiks kažkas baisaus, jeigu aš vis dar čia ir būsiu tik objektas, pasiduodantis kitų subjektyvizacijai prieš mano valią, o mane tiesiog muša ir išnaudoja gyvenime - panašiai tarsi būčiau išprievartauta ir mirtinai apmėtyta akmenimis - arba tiesiog būčiau koncentracijos stovykloje.

(Atsiprašau už tokius vaizdinius - tiesiog tokie kyla). Tai jaučiama kaip apgailestavimas, bejėgiškumas ir beviltiškumas, ir su tuo konvulsijos žarnyne, pilve, gerklėje ir širdyje.

Jokio stebėtojo: Ateina gilus praradimo jausmas, po to liūdesys, depresija ir sunkumas krūtinėje - tai tarsi pasaulio pabaiga, tamsi užuomina, pagal kurią visi dalykai, kuriuos mylėjau, tokie, kaip medžiai, paukščiai, debesys ir lietus, gėlės ir vaikai ir toliau...daugiau nebebus matomi.

Jokio liudytojo: Vėl – mirtis - tuščia.

Jokio atskiro aš visiškai: Jokios autonomijos, robotas, mašina, nematoma, kuris, kai vėl viskas užvirė, ateina atmetimo baimė, tuomet apleidimas, kuris veda į mirtį.

Jokio aš, nulis: nėra džiaugsmo, laimės, tik bla… objektas. Kaip keista, kad tai yra čia vėl, baimės, priblokštumo, kontroliavimo jausmas, ateinantis iš kitų žmonių, kuris galų gale atveda į skausmingą mirtį.

Jokio aš, istorijos savininko - yra tik gyvenimas, tekantis laisvai, be pagrindinio vadovo - tavęs: Keista - kas ateina, tai jeigu aš nemirusi, ir visa tai lieka … tai išties jaučiasi kaip ramybė ir gili laisvė… vis tik, yra šiek tiek ateinančios baimės prarasti kontrolę. Ar paleisti kontrolę. Kas veda į apleistumą, ir vėl į mirties baimę.

Ačiū Ilona!

Siunčiu meilę atgal!

Ilona:
Ačiū tau už atsakymus.

Nėra nieko, kas mirs ar praras kontrolę. Tas, kas yra įsivaizduojamas, negali mirti. Ar gali Betmenas mirti? Tas aš - Eva, yra tarsi Betmenas ar kitas įsivaizduojamas charakteris. Tikrovėje nėra Evos.

Jeigu paprašyčiau paliesti savo koją - tu ją paliestum. Paliesk ją. Dabar kairę ranką, smakrą, dabar paliesk dešinę ausį, nosį. Tiesiog padaryk taip.

Na o dabar paliesk Evą.

Kur tai yra? Kūne, šalia kūno, mintyse? Kur yra Eva?

Ar bent jau gali parodyti į ją pirštu?


Kas čia vyksta?

Ar gali paliesti tą, kas žiūri pro tavo akis? Jeigu ne, kaip tu žinai, kad ten iš viso kažkas yra?

Ar gali dingti tai, kas neegzistuoja?

Gerai apgalvok šiuos klausimus ir kai būsi pasirengusi, atsakyk.

Daug meilės.

Eva:
Miela Ilona,

Tavo atsakymai tokie raminantys ir patikimi. Ačiū tau. Jaučiuosi tokia dėkinga už tavo laiko dosnumą, ir tai toks nuostabus tyrinėjimas!

Užsiėmiau šiuo jau nuo vakar ir noriu užsiimti tuo daugiau, kad galėčiau duoti gilesnius ir aiškesnius atsakymus. (Bet kaip juokinga, - kuo labiau tyrinėju, tuo labiau sumišusi tampu! ) :)))

Pamaniau, kad pateiksiu tau, kas atėjo, nes turbūt negalėčiau išbūti su tuo ilgiau iki rytojaus.

Štai kas mane aplankė:

Iš pradžių patekau į aklavietę. Tai mirtinai sustabdė mano protą, po ko sekė nustebimas ir sužadintas smalsumas, o po to, mano protas iškilo su visais savo argumentais “Čia juk triukas!” Pagrindinis argumentas, kurio negaliu suprasti yra tame, kad aš negaliu būti vienoje vietoje - esu visas paketas, kuris yra tarsi minčių mišinys kūne, jaučiamas kaip emocijos ir pojūčiai. Aš nejaučiu, tarsi būčiau niekas. Aš jaučiuosi kaip aš. Bet aš tiksliai nežinau kur! (purtau galvą!) :)

Tyrinėjau tai visą naktį. Tai buvo tarsi… “Jo, kur aš esu.. Geras klausimas? “ Tai rimtai išgąsdino protą. Ir ką suradau, tai yra tai, jog mano protas visuomet ateina su kai kuriais įrodymais. Pagrinde širdies ir skrandžio srityje, o taip pat galvos išorėje aplink ausų sritį. Domėdamasi ausų sritimi, aš manau, kad tai susiję su minčių klausymu. Aš nežinau. Tai iš tiesų gąsdina! :)

Po to aš negalėjau patekti į tą pirmą gryną patirtį buvimo aklavietėje, kad ir kaip aš stengiausi. Tarsi mano protas dabar jau žino žaidimą.

Į tavo klausimą: Ar galiu paliesti tai, kas žiūri mano akimis? Puikus klausimas! NE! Geras!

Jeigu aš negaliu, kaip aš žinau, kad iš viso ten kažkas yra? Kitas puikus klausimas… Nuostabu!

Atsakau : Matau kad nieko nėra - bet vis tik atrodo, kad tuo pačiu kažkas yra. Kai žvelgiu išorėn, tai tarsi kažkas kas žuviai turėtų būti vanduo. Tai jaučiama kaip skysčių pilnuma - bet ne fiziškai.

Tačiau, kai aš nukreipiu dėmesį link akių kūno viduje, kažkas jaučiasi kaip tvirtas. Bet kas? Geras! Mano protas galvoja, kad tai kūnas - bet kažkas yra. Taigi liekantis klausimas šiuo metu: “Bet kas žino apie nieką? Kas tai mato? Turi būti kažkas, nes žinoma, kad egzistuoja, netgi jei nieko nėra, ir aš turėčiau būti tas, kas tai žino.” (Dieve! Tai iš tiesų juokinga! Esu tikrai sumišusi! ) :)

Daug meilės,

Ilona:

Labas Eva,

Ačiū už nuoširdų atsakymą. Gerai padirbėjai.

Tu sakai:
“esu visas paketas, kuris yra tarsi minčių mišinys kūne, jaučiamas kaip emocijos ir pojūčiai. Aš nejaučiu, tarsi būčiau niekas. Aš jaučiuosi kaip aš. Bet aš tiksliai nežinau kur! “

Surask tą gyvumo, suvokimo, esaties, būties jausmą, tai tikras jausmas. Bet etiketė ant jo - “aš”- sukuria tikėjimą, kad esi atskiras subjektas. Tai nėra tikra.
Patikrink ar tas jausmas, pojūtis vis dar egzistuoja be tos etiketės. Jeigu šį jausmą tu apibūdini etikete Eva, ar jis tampa atskiru subjektu, esybe?

Pojūtis nėra “aš”. Jį sukuria tikras pojūtis + etiketė.

Jeigu pažvelgtum į etiketę “Universitetas”, į ką ji rodo? Pastatai, auditorijos, žmonės, kompiuteriai, knygos, daiktai, visa krūva jų, bet ar iš tiesų yra universitetas? Tai tik konceptas praktiniam naudojimui, bet ar jis egzistuoja be šio simbolio?

Ar gali matyti, kad kūnas, smegenys, pojūčiai, mintys, jausmai patiriami atskirai? Ar yra komandų centras, valdytojas visų šių sistemų po šia atikete “aš”, ar tai tik simbolis, konceptas patogumo dėlei?

Pojūčiai nepradings. Nebus jokios staigios mirties, o tiesiog atpažinimas, kad atskiras “aš” yra viso labo mintis, neegzistuojanti tikrovėje.

Parašyk, kas kyla. Ištyrinėk pojūčius, kiekvieną atskirai, ar yra koks nors “aš” kuriame nors iš jų?
Siunčiu meilę.

Eva:
“Užmerkusi akis paklausyk garsų, pajusk gyvumą ir pamatyk, ar gali rasti liniją tarp čia ir ten. Ar yra erdvėje taškas, kuriame kyla garsas?”
Ne, nėra jokios linijos. Tai “manyje” - jokios distancijos. Ir tai tiesiog YRA.

Visiška paslaptis.

“Atmerktomis akimis pažvelk, ar yra linija tarp vidaus ir išorės.”

NĖRA JOKIOS LINIJOS! Tik pojūčių variacijos, kuriančios manymą jog yra, bet pažvelgus tiesiogiai, realybėje to nėra. “Vidus - išorė” Neturi jokios prasmės. Kas yra viduje ir kas yra išorėje yra viduje! Visa tai kažkaip kartu - nedaloma visuma.

“Ar tu gali išjungti matymą ir vėl jį įjungti?”

Ne, jis nepajudinamai “tvirtas”, netgi judesyje. Tarsi tvirtumas matyti save nebūtų atskirtas nuo to, kas matoma. Galima pabandyti peiliu jį supjaustyti, bet tai bus tas pats, kas bandyti perpjauti orą. Netgi kuomet akys užmerktos, ten yra kita matymo dimensija. Matymas nedingsta. Jis jaučiamas tarsi gyvumas. Kaip galima atskirti gyvumą nuo matymo? Jis gyvas.

Akimirkai pakilo baimė, kuomet paaiškėjo, kad tai visiškai toli už ribų , ką “aš” maniau esant. Mintys ruošiasi sakyti: Kaip čia yra, kad tai … ar kažkas yra? Kas žiūri ir mato? Kas tai daro? “ Protas bijo žinoti, kas tai yra.

Daugiau baimės pakyla ties mintimi, kuri sako, kad protas praras kažką - praras savo funkciją (kaip juokinga!), jeigu jis pamatys, kas iš tiesų yra! Bet kažkas žino, kad tai netiesa ir nori radikaliai pasinerti į šį diskomfortą, kuris jaučiasi neprisirišęs prie minties ar emocijos tais įprastais būdais - o galbūt, tiesiog tai jaučiasi kaip nežinomas intensyvus, neramus smalsumas. Tai jaučiama tarsi tiesioginis panirimas į šią laisvę, bet protas toliau bando laikytis.

“Ar matai tai, kas nematoma?” 

Šis gilus gyvas matymas, “mato” kad yra nematoma, bet šis matymas niekuomet nedingsta.

Jis kažkaip atskiras - bet kartu, tuo pačiu, yra neatskiriamas nuo to, kas matoma ar nematoma.

Tai suvokiama kaip Intelektas arba pats žinojimas, ko vėl, negali atskirti nuo matomo ar nematomo - tai tas pats kas su matomu, kuris negali būti atskirai nuo nematomo, kadangi jis jaučia save ta pačia vienoda visuma.

Yra pojūtis, kad šis gilus gyvas Savęs matymas yra begalinis, ir fizinė išraiška, to, kas matoma, yra taip pat vienas iš begalybės “dalykų”. Tiesiog begalybė sraute - judesy. Kylanti ir sugrįžtanti į nematomą Visumą.

Taigi taip. Šiuo būdu, netgi nematoma yra “matoma”.

Tu negali nieko ištraukti iš savęs. Viskas YRA SAVYJE. Matant save pažįsti Save.

Aš matau, kaip Eva stengiasi įeiti, sugriebti visa tai, ir suprasti, o tuomet prasideda sumaištis. Jeigu Eva ir sumaištis kyla, tai tiesiog iškyla ir vėl grįžta į šį GYVĄ ŽINANTĮ MATYMĄ.

Prasminga yra tiesiog leisti tam grįžti atgal nesikabinant į tai tarsi visa tai būtų galutinė realybė ar tiesa, o traktuoti tai tarsi tai yra dar vienas kylantis reiškinys Matyme, kuris yra tik dalis visumos - o ne visa tiesa.

Neturiu supratimo.

(Kasau galvą)

“Kuomet atlieki paprastą užduotį - pavyzdžiui, plauni indus, ar ten yra veikėja?” 


Tai buvo tikras iššūkis. Kuomet dalyvauju veiksmuose, matau, kad ten vyksta gana daug veikė-jiškumo. Bet tuo pačiu tai neturi prasmės, nes aš matau, kad reiškiniai tiesiog vyksta, ir kažkuriuo metu tarsi kreditu ateina idėja ar mintis, jog tai aš tai darau. Aš praleidau tam didelę laiko dalį. Mąsčiau apie kažką, ką man rodos, Steven Levin pasakė : “Kas kelyje ir YRA kelias! “ :)

Kai sėdžiu ir esu giliam tavo klausimų tyrinėjime, ar tiesiog būnu rami ir giliai panirusi į gyvą patyrimą, tai nėra sunku.

“Ar yra kažkas, kaip taškas erdvėje, kas plauna indus?“

Tai jaučiasi, o ne daroma. (kas yra taip gražu, kad galėčiau būti tame visą dieną !)

“Be etikečių, be pavadinimų tam, kas vyksta, kas gi vyksta? Pajusk tai.“

Mano pirma reakcija kai pamačiau tai, ką pamačiau, aš tiesiog riaumojau iš juoko.

Protas tiesiog suskaido viską į iliuzines dalis. Bet TAI VIENTISA!

Galutinumas yra idėja! Baigtumas yra koncepcija!

Gyvybė yra vientisas srautas. Vienas dalykas pereina į kitą.

Kai sėdžiu čia, kas yra patiriama, tai kylantys ir krentantys pojūčiai. Vienas pojūtis pereina į kitą, (bet niekuomet nėra atskiras nuo Visumos). Vienas pojūtis gali būti patirtas kur kas giliau, išskiriamas ar sulaikomas (pagaunantis daugiau dėmesio), bet po to tiesiog krenta atgal į pojūčių simfoniją - patirtį. Skirtingi tonai ar instrumentai, kurie dalyvauja ar iškyla muzikos dalyje, iš tiesų tiesiog gražiai sulyginami. Pojūtis “aš” šiame momente, kuomet pažiūriu į tai iš arčiau, yra matomas kaip dalis šių pojūčių simfonijos (šiuo metu labiau prieinama patirtis, kai esu ramioje gyvo patyrimo erdvėje).

Siunčiu meilę atgal.




Ačiū Jolitai Žilionei už pagalbą verčiant iš anglų kalbos.

Antra dalis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą