Etiketės

Būdami mažais vaikais mes mokomės kalbėti naudodami žodžius lyg etiketes. Bent jau aš tai prisimenu.

Mama klausdavo manęs - kas čia?
Aš atsakydavau - čia namas.
Tai yra mašina.
Tai yra langas.
Čia aš.

-O kur tavo nosis?

-Čia mano nosis, - ir aš paliesdavau ją...

Aš išmokau suteikti etiketes daiktams ir patyrimams bei išbandydavau savo bei savo tėvų kantrybės ribas mėtantydama daiktus, sakant ne, priešindamasi auklėjimui. Jūs žinote tą mažą protestuojantį amžių, jeigu turite vaikų.

Taigi aš išmokau kalbą ir pradėjau ją naudoti, bendraujant su kitais. Vienas svarbiausių žodžių buvo “aš” ir “mano” - tai MANO, o ne brolio žaislas.

Niekas man nesakė, jog žodis “aš” yra naudingas tik bendravimui su kitais. Be kitų, nėra jokio “aš” , be “aš “ kitų taip pat nėra.

Kažkaip šis tikėjimas į “aš”, kaip į atskirą individualią būtybe, tapo stipriu centriniu įsitikinimu visame kame. Lygiai taip pat, kaip ir įsitikinimas, jog žemė yra visatos centras, “aš” tapo mano pasaulio centru.

Tai tęsėsi iki kol vieną kartą į tai atidžiai nepažiūrėjau. Iš tiesų užteko tik vieno žvilgsnio, keleto sekundžių ir visas savęs ieškojimas buvo baigtas. Staiga viskas tapo aisšku, atsakymas į klausimą “kas aš esu?” buvo pamatytas kaip kosminis pokštas.

Nėra jokio “aš”, nėra to atskiro “aš”, kuris patiria gyvenimą, o tik pats patyrimas be subjekto. Tik tai. Visuomet čia ir dabar.

Jeigu nori tai patikrinti, padaryk šį mažą eksperimentą, kuris neužims daug laiko. Tau reikės 20 minučių bei lapo popieriaus ir rašiklio.


Šis pratimas vadinasi Etiketės, vien jo gali pakakti permatant kalbos strukturą ir tai kaip kalba kuria iluziją. 

Pirmiausia išrašyk, ką tu jauti ar patiri šiuo momentu, naudojant žodžius “aš” ir “mano”. Aprašyk tik tai kas vyksta dabartiniam momente, jokių praeities ar ateities fantazijų momentų.

Tarkim -

Aš guliu lovoje. Aš girdžiu lietų, aš rašau šiuos žodžius. Mano koja panižo, aš pasikasau…
Daryk tai 10 minučių. Stebėk kūną, kaip jis jaučiasi, ar ten yra kokie nors pojūčiai- susitraukimo ar atsipalaidavimo?

Sekančias 10 minučių apibūdink viską nenaudojant žodžių “aš”, “mano”. Tiesiog aprašyk savo patyrimus naudojant žodį vyksta. Tarsi šnekėtum iš šalies, stebėdamas vyksmą, kuris atsitinka savaime.

Vyksta laukimas sekančios minties, vyksta rašymas, vyksta kvėpavimas, mirkčiojimas, vyksta lietus, vyksta garsai... Vyksta sėdejimas ir taip toliau.

Vėl - stebėk, kaip jaučiasi kūnas?

O dabar palygink abu šiuos būdus aprašyti patyrimą - ar kažkuris yra teisingesnis nei kitas? Jeigu taip, - kuris? Kas čia vyksta be etikečių? Ar etiketės įtakoja patyrimą , ar tiesiog jį aprašo? Ar tam kas vyksta svarbu, kokiais žodžiais tai apsakoma? Ar žodis aš ką nors daro, kad tai kas vyksta įvyktų?

Palygink kaip jautėsi kūnas, kas jam labiau patiko? Tavo kūnas žino. “Aš” yra etikėtė, o ne patyrėjas. Ne mąstytojas, darytojas, ar lietaus klausytojas. “Aš” nėra tas, kuris mirkčioja akis, nėra tas, kuris kvėpuoja, tai tiesiog žodis, naudojamas bendravimo patogumui, kalbos sudedamoji dalis.

Kuomet vyrauja įsitikinimas, kad “aš” egzistuoja, protas susipainioja, o kūnas įsitempia. Labai paprasta atsipainioti - grąžink dėmesį atgal į dabartį ir pažiūrėk vėl - ar yra tas “aš” už žodžio “aš”?

Gyvenimas vyksta. Žiūrėjimas vyksta. Pasimetimas istorijoje vyksta. Ir tai vyksta su ir be etikėtės “aš”.

Ir pažiūrėk, ar kas vyksta ne automatiškai? Ar iš vis yra koks gyvenimo dirigentas, kažkas kas tampo lėlės virveles?

Ir pamąstyk ar mums iš tiesų reikia vergauti etiketėms? Galų gale, etiketės tik nurodo į patyrimus. Tai ne tai kas tu esi.

Taigi istorija tęsiasi, toliau veikėjai daro ką jie paprastai daro, rolė toliau vaidinasi, filmas tęsiasi. Tik tikėjimas istorija nukrenta.

Istorija yra kur kas malonesnė be egzistencinės baimės, kad kažkas gali “man” atsitikti. Kai tik aiškiai pamatoma, jog nėra jokio “aš”, pasitikėjimas, malonė, bebaimiškumas, ramybė tame, kas yra, pradeda šviesti kai baimė prarandama. Atrodo, tarsi iš naujo prasidėjo gyvenimas, nes viskas matoma šviežiai, be senų filtrų, kurie iškreipė vaizdą.

Tiek daug emocinio skausmo, toks stiprus noras grįžti namo, kai namai yra tai, kas yra. Čia ir dabar- žemiau visų etikečių. Čia, laukiantys būti atpažinti.

Kad tai pamatytum, žiūrėk, ne galvok, tik žiūrėk.

Susijęs straipsnis Kalbos iždaiga