Aš pastebiu šį klastingą suvokimą, kuris skamba tarsi…. (jeigu tai būtų išreikšta žodžiais) : “Aš esu ta, kuri gyvena gyvenimą, ir kas atsitinka gyvenime, atsitinka man”. Manau, kad tikiuosi, kad kažkuriuo būdu šis pojūtis ir idėja “Eva kaip centras” tiesiog nukris.
Praeitą vidurnaktį aš pabudau (ir pilnai suprantu, kad visa tai gali būti tik mano prote), bet atrodė kad nebuvo jokio savęs patyrimo IŠ VISO pačiu radikaliausiu būdu. Ten nebuvo nieko, kas galėtų turėti ryšį - ar būti tuo, ką aš jaučiau kaip save.
Praeitą vidurnaktį aš pabudau (ir pilnai suprantu, kad visa tai gali būti tik mano prote), bet atrodė kad nebuvo jokio savęs patyrimo IŠ VISO pačiu radikaliausiu būdu. Ten nebuvo nieko, kas galėtų turėti ryšį - ar būti tuo, ką aš jaučiau kaip save.
Tuoj pat smogė intensyvi baimė, kuri perėjo į paniką, bet tuomet kažkaip protas ar sistema nurimo palietusi tą vietą, kuri jautėsi vakar kaip amžinybė - Visuma. Kilo klausimas, kas iš tiesų geriau… Eva ar jos nebuvimas? Atsakymas buvo jos nebuvimas, nes ji, atrodo, pati laikina, Eva yra iliuzija, ir aš tai matau. Tai tarsi….hmmm… gyvenimas tikėjime, kad esu laikinas subjektas ar kažkas, suvoktas vakar? “Haha!
Taigi šiandien, panaudojant tai kas buvo praeitą naktį kaip gidą palyginti su šiandienine patirtimi, tai tarsi naktis ir diena. VIS dar yra toks supratimas, kad Eva yra centrinio subjekto, kuriai visa tai įvyko. Tai panašu į akmeninę sieną.
Dėkoju kad išklausai visa tai, ir už tavo laiko dosnumą!
Ilona:
Kaip sekasi? Ką dar pastebėjai.
Tu sakai: “Aš esu ta, kuri gyvena gyvenimą, ir kas atsitinka gyvenime, atsitinka man”
Kas atsitiks jei "man" bus pakeista į "tai"?
Eva yra istorijos personažas. Sakyti, kad Eva jaučia, yra tas pats, kas pasakyti Betmenas jaučia. Tai miela istorija, bet jeigu pažvelgtum į jausmus be pavadinimo, tai tiesiog kylantys žali, gyvi jausmai. Ne Evai, jie tiesiog yra. Iki kol praeina. Yra tik dabar. Tai YRA. Įskaitant ir mintis apie tai. Bet mintys tik atspindi tai, kas yra. Mintys nėra TAI.
Parašyk.
Daug meilės.
Eva:
(Tai bus ilga. Aš tiesiog leidau tam tekėti ir štai, kas atėjo)
Dėmesys užsikabino už veikėjos, stengdamasis įžvelgti esmę. Aš skyriau daug laiko tam, kad pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. (Pastebėjau, kad dėl kažkokios priežasties tavo buvimas kitoje pusėje tikrai kažkokiu būdu padeda procesui, nes tarsi atsiskyriau nuo savęs. Taigi dėkoju!) Manau vakar aš supratau, kad nepadėsi niekam atsitikti, taigi tiesiog paleidau. Tai ateis tada, kai ateis.
Kas aplankydavo kartas nuo karto (bet labai tyliai), tai pastebėjau visišką aroganciją prielaidos, kad “Aš” - (turiu omenyje atskiro “aš”, Evos buvimo idėją), gali kažką padaryti.
Panašu, kad mintys ateina pavėluotai - tarsi krepšinio rungtynių komentatorius, nuolat kartotų ir kartotų komentarą apie jau įvykusio žaidimo detales, ir vėl išskirdamas konkrečius smūgius, įvairiuose laiko perioduose, bei tarsi praleisdamas kitus įvykius, neatrodančius tokiais svarbiais.
Šis komentatorius ar moderatorius yra toks gilai pažįstamas jausmas, tarsi moderatorius yra Evos kaip egzistuojančios, įrodymas, ir tai yra tai, kuo aš save laikiau. Tarp gana žinomo atskiro aš jausmo ir nežinomo matymo vyksta tarsi kažkoks karas, kurio jausmas kyla visoje Visumos košėje.
Viduje yra gilus pojūtis, kad ši atskiro aš idėja pasiekė viršūnę, kuri yra vienintelė vieta tam, kad pradėti leistis žemyn. Kitas būdas tai išreikšti yra tai, jog nėra kelio atgal, slenkstis peržengtas, o kas yra priešais, aš nežinau.
Taip pat daugiau žaidžiu su jausmų nepaslankumu. Ir pastebiu, kad kol yra Stebėtoja, nėra tikro tiesioginės patirties intymumo. Stebėtoja vis tiek pasirodo, ir susikuria subjekto-objekto santykis… Esu Stebėtoja to, kas stebima, vietoj to, kad numesti stebėjimą ir ilsėtis nedalomoje visumoje.
Aš nežinau, ko tikėtis. Pastebėjau, kad egzistuoja tam tikri įsitikinimai, kurie sukelia abejonių, nes aš nesuprantu, ar dalykai turėtų būti kitokie nei jie yra, ir tada prisimenu, kai sakai, kad tai nieko panašaus į tai, ko tikimasi. Taigi aš tokio tipo "niekur neužsikabinu" vietoje tarp tik atrasto pasaulio, kuris jaučiasi toks beasmenis, ir asmeninio pasaulio, prie kurio buvau įpratusi.
Ir dabar protas taip nori žinoti, kas ta nauja vieta, kad jis galėtų joje pailsėti, kyla atjauta jam. Dabar, kai renku šį tekstą, šis liūdesys buvo taip išjaustas per … aš net nežinau, kiek dienų. Galbūt šis liūdesys buvo ilgėjimasis namų. (voo…tiesiog nustebino, kaip Pamela Vilson jau tai!) - bet nuoširdžiai kaip tai jaučiasi - tai nežinojimas, kur eiti - esu labai, labai pasimetusi dabar!
Daug meilės.
Eva:
(Tai bus ilga. Aš tiesiog leidau tam tekėti ir štai, kas atėjo)
Dėmesys užsikabino už veikėjos, stengdamasis įžvelgti esmę. Aš skyriau daug laiko tam, kad pamatyti, kas iš tikrųjų vyksta. (Pastebėjau, kad dėl kažkokios priežasties tavo buvimas kitoje pusėje tikrai kažkokiu būdu padeda procesui, nes tarsi atsiskyriau nuo savęs. Taigi dėkoju!) Manau vakar aš supratau, kad nepadėsi niekam atsitikti, taigi tiesiog paleidau. Tai ateis tada, kai ateis.
Kas aplankydavo kartas nuo karto (bet labai tyliai), tai pastebėjau visišką aroganciją prielaidos, kad “Aš” - (turiu omenyje atskiro “aš”, Evos buvimo idėją), gali kažką padaryti.
Panašu, kad mintys ateina pavėluotai - tarsi krepšinio rungtynių komentatorius, nuolat kartotų ir kartotų komentarą apie jau įvykusio žaidimo detales, ir vėl išskirdamas konkrečius smūgius, įvairiuose laiko perioduose, bei tarsi praleisdamas kitus įvykius, neatrodančius tokiais svarbiais.
Šis komentatorius ar moderatorius yra toks gilai pažįstamas jausmas, tarsi moderatorius yra Evos kaip egzistuojančios, įrodymas, ir tai yra tai, kuo aš save laikiau. Tarp gana žinomo atskiro aš jausmo ir nežinomo matymo vyksta tarsi kažkoks karas, kurio jausmas kyla visoje Visumos košėje.
Viduje yra gilus pojūtis, kad ši atskiro aš idėja pasiekė viršūnę, kuri yra vienintelė vieta tam, kad pradėti leistis žemyn. Kitas būdas tai išreikšti yra tai, jog nėra kelio atgal, slenkstis peržengtas, o kas yra priešais, aš nežinau.
Taip pat daugiau žaidžiu su jausmų nepaslankumu. Ir pastebiu, kad kol yra Stebėtoja, nėra tikro tiesioginės patirties intymumo. Stebėtoja vis tiek pasirodo, ir susikuria subjekto-objekto santykis… Esu Stebėtoja to, kas stebima, vietoj to, kad numesti stebėjimą ir ilsėtis nedalomoje visumoje.
Aš nežinau, ko tikėtis. Pastebėjau, kad egzistuoja tam tikri įsitikinimai, kurie sukelia abejonių, nes aš nesuprantu, ar dalykai turėtų būti kitokie nei jie yra, ir tada prisimenu, kai sakai, kad tai nieko panašaus į tai, ko tikimasi. Taigi aš tokio tipo "niekur neužsikabinu" vietoje tarp tik atrasto pasaulio, kuris jaučiasi toks beasmenis, ir asmeninio pasaulio, prie kurio buvau įpratusi.
Ir dabar protas taip nori žinoti, kas ta nauja vieta, kad jis galėtų joje pailsėti, kyla atjauta jam. Dabar, kai renku šį tekstą, šis liūdesys buvo taip išjaustas per … aš net nežinau, kiek dienų. Galbūt šis liūdesys buvo ilgėjimasis namų. (voo…tiesiog nustebino, kaip Pamela Vilson jau tai!) - bet nuoširdžiai kaip tai jaučiasi - tai nežinojimas, kur eiti - esu labai, labai pasimetusi dabar!
Kita nata; aš pastebiu, kad vyksta du, atrodo, labai skirtingi dalykai. Egzistuoja tvirtumas, nepajudinamumas TO kas YRA, ir tuo pat metu, yra judėjimas - patirčių sriuba, nepastovumas. ŠIS nejudamumas stovi atskirai nuo judėjimo, bet vėlgi, yra neatskiriamas nuo jo.
Būties, to kas yra, prigimtis nepersonalinė. Visiškai nepaliečiama, neutralumas. Iš tiesų jaučiasi, kad niekas jam neturi jokios įtakos, bet jis YRA, netgi jei nesvarbu. Matau, kad prasmė ar materija, tai tik koncepcija, užmesta ant JO, ir galim tik nusijuokt ir eiti namo. Kaip juokinga!
Jaučiasi, kad šis nepajudinamumas yra amžinas. Laikas yra koncepcija jame. Iš tiesų, kur yra praeitis? Pažiūrėjau - jos nėra, ji iškyla tik kaip mintis. Oho!
Ilona, ar prieinama iki to laipsnio, kad jaučiasi, jog NIEKAS tai daro, lyg viskas vyksta savaime ir tas jausmas “aš” ištirpsta? Aš maniau, kad tai išnyks visiškai, bet taip nėra.
Atrodo, jeigu taip nenutiks, tai lengvai pasijus vėl lyg “aš” tai patiriu, užuot gyvenimas patiriantis pats Save.
(Ha! Tai graži mintis! Hm ... antra mintis, gal ne!) Bet aš vis tiek norėčiau išgirsti tave, jei esi pasiruošus.
Och… Nustebau : “Kas kalba su Ilona?” TAI matyt šneka su TAI. Tai tik paaiškinimas. Tu negali būti kažkur kitur Ilona! Haha! Bet tai labiau deduktyvi priežastis. Dar yra dalis, kuri tiki, kad ji turi vizualiai ATRODYTI kitaip nei atrodo, jei ką. (Manau prisiminimai užkerta kelią vienybės patirčiai). Kas žino! Labai skirtingai. Bet tai kur kas tylesne prasme.
Kas atsitiks jei "man" bus pakeista "tai"?
Aš perfrazuosiu:
“TAI yra VIENA, darantis dalykus gyvenime, ir kas atsitinka gyvenime, atsitinka TAME”. Gyvenimas gyvena.
Taip gražu!
( kažkokiu keistu būdu dabar jaučiasi, kad nieko niekada neįvyko, ir kaip keista, niekas nevyksta tam tikru lygiu, nors aš to nesuprantu ! ) :D)))
Tai sukuria tokį lengvą pokytį suvokime. Jis tiesiog grįžta ir paskui išsiplečia (taip sakant) atgal į Visą. Viskas tampa minkšta ir teka. Labai lengvai, bet kažkokiu švelniu būdu. Ne "iš" ir "į". Tiesiog tvirtai ir nekintamai. Čia - atgal ten, kur yra tik TAI. Viskas yra tik TAI DABAR. Viskas, kas kyla, yra tik Kas -Yra- Dabar. (Ir ne "dabar", kaip laike, bet kaip nekintamas TAI). Haha! (wow! koks džiaugsmas tiesiog smogė!)
“Eva yra istorijos personažas. Sakyti, kad Eva jaučia, yra tas pats, kas pasakyti Betmenas jaučia. Tai miela istorija, bet jeigu pažvelgtum į jausmus be pavadinimo, tai tiesiog kylantys žali, gyvi jausmai. Ne Evai, jie tiesiog yra. Iki kol praeina. Yra tik dabar. Tai YRA. Įskaitant ir mintis apie tai. Bet mintys tik atspindi tai, kas yra. Mintys nėra TAI. “
Atspindėjimas yra gražus žodis - tarsi atspindėti atgal - ne tiesioginis atspindys. Tampa aiškiau. Kaip galėtų būti kitaip ! :D))) … tai tarsi mintis, kuria patikėta kad ji daugiau negu mintis.
Ačiū už išklausymą! Noriu tik pasakyti, kad tampa aišku, kad šis procesas ( bent jau man) yra apie sveiką protą. ”Dvasingumas” (tai, kaip aš tai įvardiju), šiuo momentu man jaučiasi tarsi transo būsena gilioje komoje bet atmerktomis akimis. Sveikas protas - tai yra tai, ko seniai išsiilgau. Koks siurprizas!
Tavo buvimas yra dovana, kuriai nėra žodžių!
Su meile.
Ilona:
Nuoširdžiai ačiū už atsakymą. Tai buvo gražu matyti, kaip dirbi ir matai blykstelėjimus.
Pirmiausia atsakysiu į tavo klausimą. Savęs pojūtis, niekur nedingsta. Tikėjimas, kad jausmas yra aš tebuvo tik įsitikinimas. Aš jaučiu viską kaip ir prieš tai, bet kur kas stipriau, tarsi būtų nukritusi užuolaida nuo pojūčių. Tai neatsitiks per naktį ir tai atėjo kaip siurprizas. Kuomet įvyksta išlaisvinimas (o tai gali trukti metų metus), kai kas sako, kad savęs pojūtis visiškai dingsta. Bet nesitikėk to dabar. Niekas nesikeičia, tik nukrenta įsitikinimas. Tai kuo buvo tiketa kaip tiesa, visada tebuvo pasaka.
Kai daugiau netiki tuo, kuo tikėjai, niekas nesikeičia realybėje. Tai tiesiog pokytis suvokime.
Istorija toliau sekama, žodinės mintys pasakoja istoriją, bet nėra komentatoriaus. Tai tiesiog blah blah blah. Jei priimsi rimtai tas istorijas, jos toliau vargins ir susisuksi į riestainį, kur mintys ir jausmai stiprina vieni kitus - beprotybė!
Minčių nereikia priimti už tiesą, tiesiog pamatyti kad jų turinys yra vaizduotė ir pamatyti kaip atsiranda naujos mintys, iš kur jos ateina.
Nėra kur užsikabinti - pratinkis prie šito. Tai tiesiog kritimas. Jeigu tu užsikabinsi už idėjos ar įsitikinimo ir nenorėsi jos paleist, tai tik pagilins sielvartą. Paleisk viską, pasiduok gyvenimui, - tai vienintelis kelias išeiti iš kentėjimo. Vėlgi, su realizacijos įvykiu tai neatsitiks, bet prabudimo procesas tęsiasi - visą likusį gyvenimą.
Pasižiūrėk į savo baimę prarasti sveiką protą. Ar tame esi tu, kuri gali kažką prarasti?
Visuomet veikia natūralus intelektas, jis nedings, dabar jis apvyniotas baimėmis apie tai, ką kiti apie tave pagalvos. Netgi jų nėra, kaip ir tavęs. Tuščia.
Kuomet žvelgi akimis, pažiūrėk į save. Ar yra žiūrėtoja, ar tiesiog aiškus tuščias matymas be ribų?
Ar gali grįžti namo, jei niekuomet iš jų neišėjai?
Tai kas yra, jau yra VISA. Matymas visuomet yra čia, be tikėjimo, kad yra kažkoks matantis subjektas.
Pasižiūrėk iš arčiau ką akys mato ir pasakyk man, be to, kas matoma, ar yra kažkas daugiau? Ar reikalingos kokios nors pastangos matyti?
Namai tai viskas, kas yra. Ir taip, čia ir dabar.
Daug meilės.
Eva:
Pasižiūrėk į savo baimę prarasti sveiką protą. Ar tame esi tu, kuri gali kažką prarasti?
Ne! Ir niekas - NIEKAS negali būti iš tiesų prarasta ar atrasta ŠIAME. Tai taip solidžiai nepajudinama amžinai dabar - šviežia ČIA! Niekas negali prilipti, pažeisti, suteršti, sugadinti ar paveikti. Dabar Egzistuoja tik Tuštuma.
Taigi taip. Nėra to AŠ. Yra tik TAI.
Sveikas protas - beprotybė - tai dar vienas apsireiškimas, apimantis mintis ir jausmus apie praradimą ar atradimą. Viskas yra TAME.
Netgi jų nėra, kaip ir tavęs. Tuščia.
Ar galėtum man tai parodyti aiškiau? Aš žiūrėjau šia prasme, bet kažkaip nepajutau.
Dabar žiūriu į savo vyrą, kuris kaip tik vaikštinėja aplink savo reikalais. Jeigu numesčiau visas etiketes. Oho. Aš nepažįstu jo.
(Jaučiu, kaip artėja mirtis dar vienai istorijai !)
Kiek istorijų apie mano “vyrą” ir “apie kitus” “mano gyvenime”! Jos visos tiesiog sujudo žarnyne!
Ha! Wow! Tiesiog leisiu tam ištirpti.
Dabar ateina sielvartas. (Nesitikėjau šito)
Yra “jis” ir “kiti” kai yra “aš” idėja subjekto - objekto santykiuose su “jais”.
Lygiai taip kaip atrodantis atskiras dėmesys arba pat kaip atskiras stebėtojas savo pojūčių, kurie apsijungia, sukuria sau atskirą “pasaulį”, kuomet, jam nukritus, pasirodo VISUMA.
Ilona, aš tiesiog… Nėra jokios praeities. Jie negali būti tikri. O dieve!
Tiesiog stengiuosi tai įsileisti….
Laisva krentu vėl! Haha!
(Hm…Jeigu turi daugiau rodyklių dėl šito, būčiau dėkinga. Galiu pasakyti, kad tai užtruks suvirškinti!)
Dabar jaučiuosi panašiai kaip Džonas Našas “Nuostabiam prote”. (Jeigu matei tai) - toje dalyje kur jam pamažu ateina suvokimas, jog tai, ką jis laikė tikra savo gyvenime, tuo nebuvo, ir jis manė kad žmonės tikri - o jie nebuvo, bet jis nebuvo pilnai įsitikinęs, taigi vis tik liko maža abejonė ar to paneigimas… Iki, žinoma, to gražaus momento, kuomet jis pamato, kad jo mergina nesensta - ir čia op! aiškumas!
:D)))
Kuomet žvelgi akimis, pažiūrėk į save. Ar yra žiūrėtoja, ar tiesiog aiškus tuščias matymas be ribų?
Tik Aiškus, Šviežias, Tyras, Tuščias, beribis Matymas.
Ar gali grįžti namo kai iš jų neišėjai?
Žinai, aš galvojau apie tai, kuomet rašiau “vakar” ir mačiau kaip tai yra absurdiška. Ir pasėdėjus su tuo ilgiau, pamačiau, kad visas namų ilgesys, šiame kūne, buvo siekis pamatyti būtent Tai.
Namai yra VISKAS KAS YRA. Namų niekuomet nepraradau. Namai yra tai, kas ESU. Negali iš jų išeiti. Negali atskirti vieno dalyko nuo kito jokiu būdu. Neįmanoma!
Viskas yra TAME ir yra iš TO, kaip YRA, ir tai Amžina. Jeigu būtų surasta vieta kitur, tai tai pat būtų TAI! Nėra pabėgimo iš to. Kur tik eisi, visur ESI.
Pasižiūrėk iš arčiau ką akys mato ir pasakyk man, be to, kas matoma, ar yra kažkas daugiau? Ar reikalingos kokios nors pastangos matyti?
Ne. Ir jeigu stebėtojas apsireiškia, (taip sakant) , sakydamas kad yra tas kas mato, tai yra matoma. Tai VISUMA - kad ir kas apsireiškia, yra pamatyta savyje. Tai paprasčiausia reikalauja švelnaus, subtilaus, minkšto dėmesio perjungimo.
Namai tai viskas, kas yra. Ir taip, čia ir dabar.
Giliai širdyje pasijuto “taip”! ...
… ir dabar papliupo didelės ašaros, tarsi pavasarinis lietus, išreiškiančios grožį ir gylį šio pilno dėkingumo...
Daug meilės Ilona!
Ilona:
Sveika namuose. Kaip jaučiasi tai suvokus? Kaip jaučiasi permatyti atskiro “aš” iliuziją?
Parašyk, kas kyla.
Daug meilės.
Eva:
Širdis tuoj pat sušyla ir suminkštėja, o po to pasirodo saldi ašara. Ten buvo gilus palengvėjimo jausmas, kartu su dėkingumu. Meilę tam, kas pasijuto, galima pavadinti tokios malonės jausmu - kaip dovanos, bet be žodžių, kad neatskirti to. Be žodžių, tai tiesiog DOVANA. Dovanotojas ir dovana susiliejo kartu.
Tai taip aštrokai-saldu, kad protas niekada to nesupras. Ir kas vėl iškyla šiame, kad TAME aštrus-saldumas neturi reikšmės. Tai tiesiog čia - intymumas.
Ir vėl iškyla mintis … “Ar ji tikra? Iš kur ji žino? O kas jei ji klysta? Kas jeigu tai ar tai, ar šitai! - protas vynioja savo samprotavimus su protingais įrodymais. Ir matosi, kad jeigu tuo patikėtum, amžinai eitum ratais vėl ir vėl!
Ir dabar šios beprotybės akivaizdoj iškyla tylus džiaugsmas! Kažkas gilaus dabar tiesiog riaumoja! Mintis diktuoja realybei apie tai, ką ji žino… Egzistencijai! Gana komiškas palengvėjimas likusiam gyvenimui! Ieškai SAVĘS, kai TAI, ko ieškai yra TAS, kas žiūri! Kokia beprotiška beprotystė! Tarsi būtum paskutinė, pagavus SAVE savo pačios žaidime!
Ilona. Gilų, gilų širdingą dėkingumą jaučiu tau dabar. Ta erdvė, kurią tu taip mylinčiai laikei jautėsi kaip stebuklingos įsčios. Toks efektyvus buvo šis lengvas, geranoriškas, aiškus, mylintis švelnumas. Aš jaučiuosi tokia palaiminta, kad išgyvenau tai tokiu gražiu ir švelniu būdu. Tu esi mano širdyje. Nėra žodžių šiai neįkainojamai dovanai. Koks lobis! Aš tikiuosi, kad tas gylis, ką aš jaučiu, kažkaip ras kelią į tavo širdį.
Su meile ir dėkingumu!
Ilona:
Tavo žodžiai palietė mano širdį. Siunčiu meilę atgal. Žinoma, aš tai jaučiu, ši dovana rado kelią, ja buvo pasidalinta ir ji gauta… tu puikiai ją pagavai. Kaip puiku būti to dalimi!
Kol kas atsipalaiduok, mes pakalbėsime rytoj, atsiduok saldumui :)
…………po kiek laiko.............
Ilona:
Kaip sekasi?
Yra keletas klausimų, kuriuos norėčiau, jog atsakytum pilnai ir nuoširdžiai, taip, kaip tu matai. Mes klausiame to kiekvieno, ir tai leidžia pamatyti, ar vartai buvo peržengti abiem kojomis,
Su meile.
Eva:
Juokinga kad klausi!
Kaip aš? Duotu momentu bandau susitaikyti su šiuo sukrėtimu.. :D))
Vien tik skaitydama šiuos klausimus (ypač patį pirmą), suėmė stiprus jausmas, kad vis dėlto idėja vis dar bando laikytis už šiaudo, kad yra kažas ką galima pavadinti Eva ir jos gyvenimu.
Tai smogė tarsi tona plytų - Viskas praeis. Kuomet pabandžiau atsakyti į pirmą klausimą nuoširdžiai, pirma mintis buvo, kad Eva reali. Ir tada tai buvo tarsi, Ne! Tai neveikia tokiu būdu - tu neturi turėti mažojo “aš”, kuris išaugo ir tuomet dirbo su Ilona, kad pamatyti, jog nėra manęs dabar (tarsi tai būtų realus aš, o dabar jis pasivertė į “manęs nėra”). Tai beprotiška! Haha!
Jeigu turi laiko, aš norėčiau išgirsti ką tu apie tai pasakytum, nes šiuo momentu, aš taip pasisukau, jog stebiuosi ar ne per toli nuėjau!
Tai visiškai radikalu protui.
Jeigu neišgirsiu iš tavęs, duok man šiek tiek laiko susigulėti, ir aš mielai atsakysiu į visus tavo klausimus!
Daug meilės tau!
Ilona:
Ne, Eva niekuomet nebuvo reali. Tai buvo įsivaizduota aktorė. Bet tu matai, senis šaltis niekuomet neegzistavo ir nieko jam nenutiko. Mes galim kalbėti apie jį, pasakoti istorijas ir įsivaizduoti, bet jis niekuomet nebuvo realus. Nėra mažo, nėra didelio senio šalčio. Nesvarbu, kokias gražias pasakas galima apie jį pasekti.
Taip, tai radikalu. Toli už lūkesčių ribų :) ir niekuomet ne mažiau nei tiesa. Tai taip paprasta, kad nupučia protą!
Pasėdėk su tuo.
Prisimink sceną iš vaikystės, pažiūrėk, ar ten buvo kažkoks “aš”, ar buvo tame paveiksle “aš”?
Tuomet pagalvok apie ateitį 10 metų į priekį. Ar bus ten “aš”?
O kaip dabar?
Daug meilės
Eva:
Kas liečia pojūčius - tarsi esu vientisumo centras - hm tai nėra geras būdas išsireikšti. Neįmanoma turėti vientisumo centrą. Būnant TAME, yra kažkoks stiprus jausmas, panašus, jog tai aš, kuris ir visuomet buvo.
Kai girdžiu žmones sakant “ nieko čia nėra”, aš manau, kad turimas omenyje joks įprastas savęs jausmo nebuvimas. Tuštuma - niekas, ir manau, kad tai bus patiriama kažkaip panašiai.
:)
............po kiek laiko............
Eva:
Ilona,
Atleisk, kad taip sunku. Manau aš tai kažkaip apsunkinu. Dieve! Davei visą savo laiką. Turiu pasakyti aš aklavietėj. (Ir TAI veda mane iš proto!)
Manau, kad esu ant ribos kažko tai, nes jauciu didelį diskomfortą, dezorientaciją ir sumišimą. Tiesiog dėl kažkokios priežasties negaliu suprasti.
Vis dar yra įsitikinimas, nuoširdžiai, kuriuo dar tikiu, kad viskas, ką kartu darėme, atsitiko man, ir kad mano vaikystė buvo. Bet visa tai tik paveiksliukai vaizduotėje
Ir tuomet - kas keista; kuomet dėmesys tampa tiesioginiu - ČIA, visiškai aišku, kad nėra jokio atskiro aš, atskirto nuo VISUMOS. Bet štai kas: kaip kvailai tai skambėtų, yra kažkokia vieta mano prote, kuri vis dar tiki, kad viskas atsitiko man. (Ne “man” kaip atskirai , bet Man tuo būdu, kokiu aš matau “save” esant - kaip centrą).
Kuomet žvelgiu atgal į vaikystę, negaliu matyti to iš VISUMOS perspektyvos, nes to NĖRA dabar esant, kitaip sakant, tai atmintis pasirodo Dabarties Visumoje, ir, žiūrint į tai, tai tik paveiksliukas, kuris neaišku, - ar kada nors buvo realus ar ne - nėra įrodymo kad tai išvis atsitiko, ir tai vėl, kitas dabar kylantis paveiksliukas vaizduotėje.
Ir tai yra viskam. Negaliu įrodyti, kad gimiau, lankiau mokyklą, ištekėjau ar turėjau du vaikus. Velniai griebtų, netgi negaliu įrodyti, kad pabučiavau savo vyrą, kai jis ruošėsi šįryt į darbą, arba šio gurkšnio, kurį, kaip pamenu, gurkštelėjau prieš minutę. Ar tai turi kokią prasmę?
Ir vėl kažkoks tylus balsas - “palauk, jei tai ne tau, tai kam tai atsitiko? Kas čia sėdi dabar sumišime ir kam kyla šie paveiksliukai? Jegu tai ne aš, kuris atgamina savęs vaizdinius iš praeities - netgi įvykusius prieš dvi sekundes, tuomet…? Neaišku!
Po galais! :D)))
Prisiekiu, kad nenoriu apsunkinti! Buvau su tuo visą popietę, vakarą ir prabudau su tuo, kai tik atmerkiau ryte akis. Ilonos riestainyje. Ilonos riestainiuke - aš riestainiukas! HA!
Siunčiu meilę ir atsiprašau! :p
Ilona:
Kaip tu šiandien? Ar sumišimas jau praėjo, ar vis dar stiprus?
Ar gyvenimas tau vis dar vyksta?
Daug meilės.
Eva:
Labas Ilona!
Sumišimas pasiekė tikrai gražią “tai taip tobula ir pilna” vietą, kuomet pamačiau, jog nežinau ir niekuomet ne sužinosiu kas gi po galais, tai yra!
Būdama sumišusi, išsigandusi, dezorientuota - Viskas!... Tai tiesiog kyla ir dingsta TAME. Tai YRA. Netgi “aš” yra tik dar vienas pasirodymas TAME, ir tai gražu, pilna ir tobula.
Protas šito niekuomet nesupras.
Jaučiu daug sielvarto dėl to, kas buvo laikyta realiu, ir visuomet glumina tas dalykas, kad buvo tikėta kažkokiu tvirtu gyvenimo tęstinumu, PERIODAIS ( patyrimo gelmėse). Ir tuomet pastebiu, kad yra noras tai paneigti ir grįžti atgal į pasaulį, kurį kadaise tikėjau esant realiu dėl komforto ir saugumo, bet tai netrunka ilgai. Taigi, ne. Gyvenimas tiesiog vyksta. Tai nuostabi misterija. “Man” - tai yra tik požiūris - pažodžiui! Ir tai taip pat neatskiriama bei puikiai įtraukta!
Viskas, ką galiu daryti, tai sėdėti ir juoktis, verkti ir žavėtis visu tuo ir pastebėti, kad tas, kas imasi už visa tai atsakomybę, - tai tik dar viena kylanti mintis ir pojūtis, ir viso šio isterika!
Daug meilės tau!
Ilona:
Puiku, Eva. Tavo žinutėje jaučiu, kad kažkas tikrai įvyko. Tu tai matai aiškiai ir puikiai aprašai.
Aš nežinau - tai vienintelis tikslus atsakymas į bet kurį klausimą - dėl ko tai ar kodėl taip. Visi atsakymai kyla iš proto. Tik tai, kas patiriama tyloje yra tikra ir negali būti išreiškiama žodžiais.
Taigi pasakyk, ar įvyko pokytis, kas konkrečiai įvyko ir kas konkrečiai pasikeitė.
Tiesiog pažvelk atgal ir aprašyk patį tą realizacijos momentą.
Siunčiu tau daug meilės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą