2019-09-17

Dovana





Karolė gyveno ant kalno. Jos gyvenimas buvo ramus, ji mėgo vaikščioti gamtoje ir džiaugėsi kartais susitikdama laukinius gyvūnus. Vakarais ji sėdėdavo savo kieme po vyšnia ir stebėdavo saulėlydžius. Ji svajodavo apie vietas, kurias norėjo aplankyti ir paslapčia troško, kad jos gyvenimas būtų kitoks. Vyšnia buvo pačiam žydėjime, oras kvapnus, šviežias, žadantis. Karolė gėrė arbatą ir klausė paukščių čiulbėjimo.

Staiga ji sukluso. Grįžo į namą ir išgirdo kažką prie durų. Tai buvo keista, ji nieko nelaukė. 

Atsargiai priėjusi prie durų, pažiūrėjo pro akutę: kas ten. Dar kartą garsiai pasibeldė. Ji neatpažino figūros ir paklausė:

— Kas ten? 
— Tu manęs nežinai, bet aš atnešiau dovaną.
— Dovaną? Niekas man nedovanoja dovanų, aš jos nenoriu. Prašau palikti mane ramybėje.
— Negi net nenori sužinoti, kas tai per dovana? — vyro balsas skambėjo suglumęs.
— Ne! Aš neimu dovanų iš nepažįstamų. Palikit mane vieną, prašau! 

Karolė sunerimo, jau darėsi vėlu, saulė pradėjo leistis. Vyras už durų jautėsi kažkaip bauginančiai. Ji dar kartą paprašė jo nueiti. 

Tuk tuk! 

Šį kartą vyras spyrė į duris, nekantraudamas, — tai buvo gana keista, kad moteris net neatidarė durų su juo pašnekėti akis į akį. Žmonės paprastai draugiški šiose vietovėse, bet šitos durys liko užvertos. 

Karolė žiūrėjo pro durų akutę, bandydama pamatyti, kokią dovaną žmogus atnešė. Jai buvo šiek tiek smalsu, bet ir baugu, kas žino, koks keistuolis už durų. 

— Tu gali palikti dovaną už durų ir nueiti! — sušuko. — aš neįpratus prie nepažįstamų, palikite mane vieną.  

Vyras nepajudėjo iš vietos. Jis buvo čia su dovanom ir toks atstūmimas jį nustebino. Jis nesiruošė pajudėti tol, kol dovana nebus priimta. Išsitraukęs telefoną iš kišenės, surinko numerį. Iš trūkčiojančios akies galima buvo pastebėti, kad jis jaudinosi. 

— Viršininke, ji neatidaro durų. Ką man daryti? …. aišku. Atsiųsite pagalbos?... dėkoju. Tai kažkas pasirodys už valandos, gerai...

Vyras truputį atsipalaidavo ir atsisėdo ant laiptų. Įsitaisė laukimui. 

Karolė stebėjo vyrą pro langą viena akim, pasislėpusi už užuolaidos. Vis dar susipainiojusi, kodėl kažkas atneštų jai dovanų. Visą gyvenimą niekas jai nieko nepadovanojo, ji turejo sunkiai dirbti, kad gauti tai, ko nori, ji buvo užsispyrusi ir sugebėjo pasiekti savo užsibrėžto tikslo. Bet niekada nieko negavo dykai. Niekam irgi nieko nedovanojo. Tokio dalyko net nebuvo jos gyvenime iki dabar. Ką kiti daro, jai nerūpėjo. An kalno daugiau žmonių nebuvo. Ji buvo viena, savim pasirūpino pati ir buvo patenkinta savo vienatvišku buvimu.

Tas vyras vis dar buvo čia, dabar sėdėjo ant laiptų. Nejaugi jis taip ir nepajudės? 

Saulė jau beveik nusileido ir kambary tapo tamsu. Karolė įjungė šviesą ir dabar vaikščiojo po kambarį iš kampo į kampą, vis labiau besinervindama. Priėjus prie durų sušuko:

— Tu mane gąsdini. Aš nenoriu jokių dovanų, eik iš čia. 
— Oi Karole, nebijok, tau dovana patiks, tik atidaryk duris ir leisk man ją įteikti. 
— Iš kur žinai mano vardą? 
— Aš viską apie tave žinau, aš žinau, kad tau labai patiks ši dovana ir, kad tai yra būtent tai, ko tu visada norėjai! Nebijok, prašau. 
— Dabar tu man keli paniką. Aš tau sakau, aš nenoriu dovanų, man neįdomu dovanos. Gali ją sau pasilaikyti, o mane palik ramybėje! 
— Ar tu įsitikinusi? Tau tikrai patiks! — vyras nenusileido, — viskas, ką turi padaryti, tai atidaryti duris ir leisti man tau įteikti dovaną. Tada aš nueisiu. Aš ir kitų pristatymų turiu. Aš negaliu jos palikti ant prieangio. Aš ją privalau tau paduoti į rankas ir gauti patvirtinimą, kad priėmei. 

Karolė jau panikavo, ji net pagalvojo nueiti į virtuvę, griebti peilį, tam atvejui, jei vyras bandytų laužtis pro duris. Ji stovėjo prie durų, širdis smarkiai plakė, kvėpavimas intensyvėjo, jautėsi įtampa visam kūne, bet ji nepasidavė. Užsispyrimas laikė pasipriešinimo frontą. Ji nežinojo, ką daugiau daryti, kaip atsikratyti tuo vyru su jo dovanom. Ji tvirtai tikėjo, kad nenorima dovana turi būti atstumta. Be jokios abejonės ji laikysis savo pozicijos ir lauks kol vyras nueis. Bet jis vis dar čia. 

Ji išgirdo dar kažką prisiartinant. Pažiūrėjus per durų akutę, pamate dar dvi figūras. 

“Va Jėzau” pagalvojo, “dabar kas?” 

Tuk tuk...

— Karole, prašau atidaryti duris, mes draugai, nebijok, mes atnešėm dovanų.
— Aš nenoriu dovanų.
— Bet mes nenueisim, neįteikę dovanų.
— Galit sau pasilaikyti, eikit lauk.
— Bet šita dovana skirta tau. Tai — ko tu nori. Ar leistum mums ją tau įteikti ir mes nueisim, pažadu. 
— Na dabar jau pradedat mane siutinti! — Karolė suriko.

Jos veidas paraudonavo iš pykčio. Kaip šitie žmonės leidžia sau taip elgtis! Niekas jų neprašė dovanų ir ji tikrai nieko nenorėjo gauti iš jokių nepažįstamų. Ir iš kur jie žino jos vardą?

— Klausyk, Karole, nėra ko bijoti, ši dovana nuostabi, prašau, atidaryk duris. 
— Neatidarysiu, jau sakiau. Kodėl jūs norite man duoti dovanų? Aš nieko neprašiau! 
— Bet dėl to tai ir yra dovana, jos neprašoma  — atsiliepė švelnus moteriškas balsas.
— Čia jau kaip susukta senio šalčio istorija darosi. Aš niekada gyvenime nepriėmiau jokios dovanos! Kaip aš galiu pasitikėti, kad čia ne kokia bomba, kuri sprogs ir sugriaus mano namus?
— Tai ne bomba! Nebūk juokinga, moterie. — prabilo pirmasis vyras. — Tai ar tu atidarysi duris ar mums jas teks laužti? 

Karolės antakiai pakilo į viršų. 

— Rimtai? Ar jūs čia rimtai? Ar jūs laušitės į namus, tam, kad duoti man dovaną? Kas čia per beprotystė? 
— Kas čia per beprotiškas elgesys neatidaryti durų, kai kažkas nori duoti tau dovaną?
— Aš jau jums aiškiai pasakiau, dovanų nepriiminėju!
— O kas, jei čia kažkas, apie ką tu ilgai svajoji? Negi tau nė trupučio nėra smalsu, ką mes tau turime? 
— Ne, aš nenoriu ir žinoti, aš turiu viską ko noriu ir nenoriu jokių dovanų. Geriausia dovana būtų - kad nešdintumėtės!
— Bet Karole, tu sakai NE kažkam, kas tau atneštų daug džiaugsmo!
— Aš to nenoriu.
— Tu turbut išprotėjusi! 
— Tai ne aš išprotėjusi, o jūs, nešate dovanas, ir nenueinate, kai sakau, jog nenoriu.
— Na gerai, — tarė vyras, — padarom paprastai. Tu atidarai duris, leidi mums įteikti dovaną, pamatai, ką atnešėm, patvirtini, kad gavai ir mes nueinam. Skamba paprastai?

Karole tyliai stovėjo, nežinodama ką ir pasakyti. Tai buvo labai keista ir neįtikėtina. Kaip tai gali vykti? Ji net neturi ko pasikviesti pagalbos. Dėl to ir gyvena ant kalno, kad galėtų būti viena, kuo toliau nuo žmogiškų reikalų. Ji nekenčia žmonių. Jie visada ją vertė jaustis pašaline, ne tokia kaip visi. Ji patyrė, kad santykiai yra sunkus reikalas ir geriausia nelįsti į jokias draugystes. Užsispyrimas buvo jos vienintelis draugas. Ji visada galėjo pasikliauti užsispyrimu, nes jis duos rezultatus ir tai, ko jai reikia. Dabar ... šie žmonės už durų atrodė kaip nesąmonė. Net nekilo tokia mintis, kad gali leisti sau priimti dovaną. Tokia mintis net neegzistavo. Taigi ši situacija jai atrodė kaip filmas, netikra. 

— Karole! Atidaryk duris! 
— Ne!
— Na gerai, mes čia pasiliksime, kol tu atidarysi. Patinka tau tai ar ne. Vienintelis būdas baigti šitą situaciją, tai durų atvėrimas. Ar tu girdi, Karole?
— Jezau! Aš jau sakiau ne! Ne ne ne, supratai!?
— Gerai. Tebūnie tavo valia. Mes čia pasiliekam.

Karolė stebėjo juos visus tris atsisėdant ant laiptų, nugara į duris. 

Staiga ji pagalvojo, ko ji taip bijo? Jie juk sakė, čia ne bomba. Hmm, ar gali ji tuo pasitikėti? Bet kodėl ji tuo turėtų pasitikėti? Šie žmones žino jos vardą ir sako, kad žino, ko ji nori. Tai gana keista. Ir ko jie tokie užsispyrę? Kodėl jie nenueina? 

“Aaa”— pagalvojo, — “užsispyrę kaip aš, įdomu”.

Kažkaip tuo momentu ji suminkštėjo. Buvo gana malonu matyti, kokie jie užsispyrę. Jautėsi, kad jie turi kažką bendro su ja. Kažką tokio, ko ji niekada nepatyrė su kitais. Visada buvo tik ji, ta, kuri laikosi įsikibus savo. Kiti žmonės keitė nuomonę, bet ne ji. Ji žinojo, ko nori ir kaip tai turi būti. Ji buvo kontrolėje. Ji buvo ta, kuo galėjo pasitikėti. Keisti nuomonę net nebuvo galimas pasirinkimas. Kai tik ji nuspręsdavo kažką, tai buvo viskas. Nepalaužiama. Nepajudinama. Solidu, kaip marmuro siena. Štai kaip jai patiko. Jos būdu arba jokiu būdu. 

Įdomu, šie žmonės elgėsi kaip ji.

Tai ją suintrigavo. Ji žvilgtelėjo per durų akutę. Jie vis dar sėdėjo, kažką tyliai snibždėjosi, lingavo galvom, sutikdami. Ji mąstė, kiek ilgai jie čia sėdės. Ji žinojo, kad dabar jie tikrai neatsitrauks iš savo pozicijos, nes prasidėjo varžybos- kas labiau užsispyręs. 

Tuomet ji pamatė, kad laimėti užsispyrime — nėra laimėjimas. Ši situacija čia bus tol, kol ji laikysis savo. Jos valioje buvo atidaryti duris, priimti dovaną ir leisti jiems nueiti. Bet ką daryti su pasipriešinimu? Jos supratimu, užsispyrimas buvo vienintelis būdas gyventi. Bet dabar, kad gautų tai, ko nori, kad tie žmonės nueitų, ji turėjo pasiduoti, pakeisti savo būdą. Ji turėjo atsiverti savo pačios taisyklių sulaužymui ir jai tai nepatiko. “Taisyklės yra gerai”, galvojo ji. “Taisyklės padeda viską laikyti kontrolėje ir užsispyrimas, sprendimų nekeitimas yra taisyklė numeris vienas”. Taigi Karolė buvo kietas riešutėlis. Ji galvojo, kad yra kitas būdas baigti situaciją ,- tai išeiti per galines duris ir niekada nebegrįžti. Jai tai atrodė įmanoma.

Vėl žvilgtelėjo laukan. Trys siluetai buvo įsitaisę namo prieangyje ir nejudėjo.

Karolė išsivirė arbatos, ji gurkšnojo ir mėgavosi šiluma ir gerumu. Tuomet pagalvojo apie žmones lauke, šaltyje. Kažkaip pajuto kažką naujo, šilumą tiems keistiems žmonėms. 

“Ar tai yra tai, kas vadinama gailestingumu?” — pamąstė.

Naujas jausmas širdyje jautėsi įdomiai. Visą šį laiką jos širdis buvo uždara, ji nieko ten nejautė. Nebuvo šilumos žmonėms. Ji mėgo gyvūnus ir paukščius, bet žmonės buvo priešai, šalia jų ji nesijautė saugiai. Ir dabar kažkas pasijuto kitaip, neįprastai. Tas jausmas vos neprivertė ją atsistoti, padaryti arbatos ir pasiūlyti tiems žmonėms. Bet Karolė nepajudėjo. Ji sėdėjo virtuvėje, gurkšnojo arbatą ir jautėsi susipainiojus galvoje, kas gi čia vyksta. Nežinojo, ar eiti miegoti ar ne. Po kiek laiko nuėjo. 

Rytas atėjo anksti. Karolė atsibudo su pirmais šviesos spinduliais ir iš karto priėjo prie lango, pažiūrėti ar žmonės dar ten. Jie buvo ten. Sėdėjo toj pačioj vietoj, nepajudėję. 
Ji pasidarė sau puodelį kavos ir tyliai atsisėdus mąstė, ką toliau daryti. Ji negali praleisti visos dienos bandymams jais atsikratyti, tai būtų laiko švaistymas. Tai kaip sugriauti tą vidinį barjerą, tą, kuris rėkia laikytis taisyklių? Kaip atsiverti ir įsileisti dovaną, kad tie žmonės paprasčiausiai nueitų? Kažkas turi atsitikti. Ji vos neverkė iš apmaudo ir nežinojimo ką daryti. Ji vos nepaprašė pagalbos angelų.

Tada ji atsistojo, — plaukai suvelti, akys laukinės, virpantys keliai —  ir pastebėjo save einančią link durų. Ji pati save save nustebino tokiu spontanišku veiksmu.
Iškišo galvą pro duris. 

— Labas, gal norėtumėte kavos? — žodžiai išsprūdo lūpose ir jautėsi, kad ne ji šneka.

Trijulė atsuko galvas, linksėdami: 
— Taip, prašom! Tai būtų labai gera.

Karolė uždarė duris ir nuėjo virti kavos, ji pajuto, kad prasidėjo koks tai tirpimas, rankos judėjo, protas tylus, labai neįprasta.

Tada ji dar labiau save nustebino— atidarė duris ir pašaukė žmones vidun. Ji pakvietė nepažįstamus į savo namus. Tai buvo negirdėta jos mažam burbule. 

Jie užėjo. Susėdo tyliai prie stalo, padėkojo už šiltą kavą, tyliai linksėdami galvom, niekas nešnekėjo. Jie laukė kol Karolė atsivers. 

Karolė prisėdo su jais. Be žodžių gurkšnodama kavą, ji pažvelgė žmonėms į akis ir pajautė šilumą. Ji jautėsi jaukiai, lyg jie nebebuvo nepažįstami, bet laukiami svečiai. Ji žinojo, kad dabar vienintelis kelias pirmyn, tai atsiverti. Pajuto ašaras ir minkštumą širdy. Ji pajuto, kad atsiveriant šiems žmonėms kažkas iš esmės pasikeitė jos būtyje. Ji nebejautė poreikio gintis, ji tiesiog jautė malonumą tirpstant sienom, kurios saugojo širdį. Tyla augo.

Ji pirma pradėjo šnekėti, suvapėjo “ačiū”. Ašaros ritosi skruostais. Jos širdis atvira, jai nebebuvo svarbu kaip ji atrodė, ką tie žmonės apie ją pagalvos. Ji jautė šilumą širdy ir tai buvo labai saldu. 

Pirmasis vyras atsistojo, priėjo prie jos ir apkabino, kol ji tyliai ašarojo. Tai jautėsi gerai. Jis ją laikė apkabinęs kurį laiką, leisdamas moteriai pasinerti į apkabinimo šilumą, duodamas laiko jai gyti. Vis dar be žodžių jie stovėjo, atsidavę momentui. 

Tada Karolė nusijuokė, ji pasijuto atsipalaidavus. Ji suprato, kas tai buvo per dovana — saldus suminkštėjimas! Ji daugiau nebejautė savo pačios pastatytų sienų. Ji jautė, kad būti atvirai yra saugu, tai leido gyti. Būti lanksčiai ir žingeidžiai visai nebaisu. Ji juokėsi - kaip tai kvaila yra priešintis. 

Žmones juokėsi kartu, kikeno iš pasitenkinimo, taip miela, kad ši kieta moteris pagaliau atsipalaidavo. Visu trijų akys žibėjo. Jų darbas buvo atliktas. Dabar jie gali eiti. Jų dovana buvo priimta. Nusilenkę Karolei, ėjo pro duris, tyliai šypsodamiesi ir vaiduokliškai dingo.

Karolė liko viena, ji jautė, kad kažkas giliai pasikeitė. Ji stovėjo šypsodamasi, pasiruošusi priimti gyvenimo dovanas. Be pasipriešinimo, ji jautėsi atvira ir šviežia, kas buvo neįprasta, bet labai saldu. Kaip medaus upė tekėtų širdimi. Ji šnabždėjo “ačiū, ačiū, ačiū…”

Diena prasidėjo, ore jautėsi paslaptis ir švelnumas, kuris anksčiau nebuvo pažintas. Karolė jautė saldų pasidavimą. Kas žino, kas bus toliau, bet dabar ji jautėsi atvira. Visos gyvenimo dovanos priimamos.

Tuk tuk — kažkas vėl beldėsi į duris. 

2019-08-24

PEMF- Pulsuojantis elektromagnetinis laukas


Tame pačiame retrite, kur sutikau Guy Harriman, dalyvavo pora iš Kanados. Jie taip pat vertino ir naudojo technologiją sąmoningumui, sveikatingumui ir gerbūviui kelti. Namuose jie sukūrė holistinį centrą, kuriame naudoja įvairiausią technologiją, įskaitant ir Adžna šviesą. Jie atvyko į retritą, kad susitikti gyvai su Guy Harimanu. Su savim atsivežė PEMF čiužinį. Niekada nebuvau apie jį girdėjusi, bet ką jie pasakojo ir pademonstravo man buvo labai įdomu. 

Kai pirmą kartą atsiguliau ant PEMF čiužinio dvidešimčiai minučių, iš karto pajutau jo poveikį. Tai nešildė, nevirpino, nesijautė jokio fizinio efekto, bet patyriau, lyg kokį elektrinį pojūtį, kai kuriose vietose kūne. Po terapijos jaučiausi gyvybingiau, žvaliau ir “viskam pasiruošusi”. 

Šitas čiužinys parvažiavo su manim namo ir pradėjau juo reguliariai naudotis. Kartą teko nusiristi laiptais žemyn ir susimušiau koją, mėlynė buvo vos ne delno dydžio. Tai buvo puiki proga pažiūrėti, ar terapija veikia. Negalėjau patikėti savo akimis, kai mėlynė išgijo vos per tris savaites, kai anksčiau tokiam sumušimui reikėdavo 2-3 mėnesių. Tiesiog matėsi akimis, kaip kiekvieną dieną mėlynė tirpo. Po trijų savaičių neliko nei žymės, nei skausmo, ir tai patvirtino mano patirtyje, kad ši terapija veiksminga. (Nuostabu ir tai, kad anksčiau mėlynės daug greičiau atsirasdavo, nuo nedidelio stuktelejimo, dabar aš jų nebeturiu.)

Truputis informacijos apie šią technologiją: 


Pulsing Elektromagnetic Fields (PEMF) — lietuviskai Pulsuojančio elektromagnetinio lauko terapija, yra būdas stimuliuoti kūną ląstelių lygmenyje, naudojant elektromagnetinį lauką. Gyvas organizmas yra elektromagnetinis, kiekviena ląstelė,  kiekvienas organas turi savo dažnį. Sveikos ląstelės perduoda srovę gerai, bet sutrikusios ląstelės nevykdo savo funkcijų, jos miršta ir kelia stresą organizmui. 

PEMF aparatas aktyvuoja elektrinius ir cheminius procesus kas sustiprina kūno funkcijas ir sveikatingumą. Tai duoda daug naudos kūnui, kaip skausmo mažinimas, daugiau lankstumo, greitesnė kaulų regeneracija, taip pat padeda kelti nuotaiką ir gyvybingumą. 

Pasirodo, šis čiužinukas sukuria lauką, kuriame kūnas pats atsistato, nes jam paduodami dažniai, tokie patys, kaip žemės elektromagnetinio lauko, kitaip vadinamo Šumano rezonansu. Kiekviena ląstelė siunčia ir priima elektromagnetinę informacija iš to lauko. Mes tame lauke esame visada ir jo nejaučiame, nes tai natūrali aplinka ir visada čia. Tačiau, kai esame gamtoje, jaučiame, kaip gera. Kai pasineriam į vandenį, pavaikštom basom kojom, susiliečiam su žeme, dirbam su augalais, mūsų organizmas pasikrauna energijos iš žemės ir įžemina krūvius, kurie kaupiasi ir kelia stresą. Turbut tiesiog aišku kiekvienam iš patirties, kad susiliejimas su žeme, įsižeminimas yra naudingas. 

PEMF čiužinyje yra šešios varines spiralės, kurios skleidžia pulsuojančius dažnius ir sukuria būtent šį Šumano rezonansą. Pagulėjus tik aštuonias minutes ant čiužinio gaunama ta pati elektromagnetinė stimuliacija, kaip dvi valandas vaikščiojant basom kojom žeme. 

Mokslininkai nustatė, kad žemės elektromagnetinis laukas, dar vadinamas Šumano rezonansu, yra būtinas organizmo funkcionavimui. Atsiskyrimas nuo žemės lauko kūnui yra žalingas, jis pradeda irti. 

PEMF aparatų nauda įrodyta daugeliu tyrimu iš skirtingų šaltinių. Ypač susidomėję NASA mokslininkai. Iš misijų grįžę kosmonautai dažnai patyria depresiją ir buvo nustatyta, kad tai vyksta dėl to, kad jie buvo toli nuo žemės elektromagnetinio lauko. 

Pirmieji bandymai sukurti šią technologiją turėjo tikslą rasti optimaliausią lauką šakninių ląstelių greitam augimui. Tai privedė prie įvairaus šios technologijos vartojimo, ne tik žmonių, bet ir gyvūnų gydymui. Daug tyrimų daryta su lenktyniniais arkliais, jiems ši terapija padeda atsistatyti po intensyvių situacijų ir traumų. 

PEMF įrengimai naudojami kai kuriose Europos ligoninėse reabilitacijai. Ši technilogija patvirtinta sveikatos ministerijomis Kanadoj ir kitur. Lietuvoje turbut dar negirdėta, nebent kas asmeniškai tuo domisi.

Šiais laikais yra daugybė elektroninių prietaisų, kurie, išskirdami savo elektromagnetinį spinduliavimą, turi ryškų poveikį sveikatai. Tai mikrobangės, kompiuteriai, mobilūs telefonai, WIFI, ir panašiai. Visa tai veikia ląstelių metabolizmą ir kelia stresą organizmui. PEMF terapija skleidzia sveikus dažnius, Šumano rezonansą, kas naikina žalą ir atstato ląstelių sveikatą. Štai pora nuotraukų, darytų su mikroskopu, rodančių kaip raudonieji kraujo kūneliai atrodo prieš ir po terapijos.




Pilną video galite matyti čia, nors ir angliškai, vaizdui komentarų nereikia. 

PEMF dirba tiesiogiai micro lygmenyje. Nustatyta, kad mūsų kūnas susideda iš 75 trilijonų ląstelių ir kiekviena jų turi savo vibraciją. Kartu vibruodamos ląstelės kuria balansą. Kai naudojama PEMF terapija, elektromagnetinis laukas komunikuoja su visom kūno vietom ir sutrikusios, pažeistos ląstelės turi galimybę atsistatyti. Kai visos ląstelės sveikos ir vibruoja teisingai, jaučiamasi sveikai ir pilna energijos. Nesveiki organai vibruoja kitaip, jų dažnis pakitęs. Omnium1 čiužinys veikia pagal naturalų biologinį ritmą, veikdamas organus jų aktuvumo laiku, kas padeda orgamizmui lengviau priimti jo veikimą.

PEMF terapija yra paprastas ir lengvas būdas atgaivinti ir sustiprinti ląsteles, pagreitinti organizmo gijimą ir grąžninti jį į pilną funkcionavimą. Viskas ko reikia, tai atsigulti ant čiužinio keliom minutėm ir atsipalaiduoti. Tai veikia lyg užsikrovimas energija, tarsi baterijos būtų pilnai pripildytos. Man jautėsi, kad iki šios terapijos naudojimo, mano baterijos niekada nebuvo pilnos. Dabar žinau skirtumą. 

Trumpai PEMF terapijos naudą:



  • Gerina kraujo cirkuliaciją, 
  • Mažina uždegimą, 
  • Greitina kaulų gyjimą,
  • Gerina raumenų funkcionavimą, 
  • Padeda gyti chroniškom ligom,
  • Mažina streso efektą, 
  • Gerina miegą,
  • Kelia organizmo deguonies lygį, 
  • Stabdo senėjimo procesą,
  • Užpildo ląsteles vandeniu,
  • Gerina savijautą. 
  • Tai 100% saugu ir naudinga. 

PEMF terapija skatina paties kūno gyjimo procesą, regeneruojant ląstelių funkcijas. Ląstelių membranos turi teigiama ir neigiama įtampą, kas reikalinga tam, kad vyktų pasikeitimas ir ionų judėjimas. Kai ląstelės nesveikos, prasideda ligos ir organai patiria stresą. Naudojant šią terapiją, organizmas pats atsistato, pats gyja ir balansuojasi. Pagerinus elektros srovės cirkuliaciją, pagerėja savijauta, jaučiasi, kad esi pilnas energijos. 

Šiais laikais yra daug aparatų, mažų ir didelių, skirtingų savo parametrais. Šis čiužinys, kurį turiu, yra pagamintas Šveicarijoje, Swiss bionic solutions kompanijos, žmogaus vardu Wolfgang Jaksch. Kompanijos misija teikti integruotą ir holistinį būdą efektyviai pasiekti ir išlaikyti optimalią sveikatą.



Įdomiausia tai, kad kombinuojant Adžna šviesą ir PEMF terapiją abiejų efektas susipliusuoja, ir gerinamas tiek fizinės sveikatos stovis, tiek dvasinė būsena. Šie du technologijos stebūklai papildo vienas kitą ir kelių minučių užtenka, kad patirti pasikeitimą tame, kaip jautiesi.


2019-08-22

Adžna Šviesa


Visada žavėjausi technologija savęs tyrinėjimui. Savo kelyje išbandžiau daug įvairių dalykų, pradedant nuo Hollosync. Buvo labai įdomu patirti, kaip užsidėjus ausines ir klausant tam tikrų dažnių, galima įeiti į gilią mediaciją. Tam nereikėjo nei pasiruošimo, nei daugelio metų praktikos. Paspaudus grotuvo mygtuką ir praėjus kelioms minutėms, pajusdavau ramybę ir beminte erdvę. Nereikėjo nei guru, nei mokytojų; įeiti į meditacines būsenas galima buvo namie, vienai, technologijos pagalba.

Toliau išbandžiau binaural beats, solfeggio dažnius, garso gydymą, elektros prietaisus kurie padeda gyti, magnetinę terapiją, kamertonus, pasamoningus įrašus, kristalus ir pan.

Man buvo įdomu, kaip skirtingi dažniai sukuria skirtingas būsenas kūne ir prote. Kokios smegenų bangos pasireiškia skirtingose būsenose. Man technologijos paspartino žingsnius gyjime, jautimesi gerai, sveikai ir svarbiausia atvėrė duris į neištirtą pasaulį, kuris man vienai prieinamas — sąmonę. Tai yra mano žmogiškosios patirties dalis, pažiūrėti, kas čia yra įdomaus, smagaus ir gilaus, ką galima rasti tyrinėjant savo pačios sąmonę ir pasąmonę.

2016 metais buvau pakviesta į Meksiką, kaip viena iš retrito vedančiųjų. Retritas buvo ypatingas, žmogus kuris organizavo pakvietė vedančiuosius iš skirtingų sferų, bet viskas buvo tam, kad žmogus atsibustų, kad pamatytų daugiau, negu leidžia normali kiekvienos dienos patirtis. Tai buvo kvietimas, kaip filme Matrica, praryti raudoną piliulę ir pažiūrėti, kas už žmogiško gyvenimo durų. Buvo pakviesti šamanai su žemės medicina, aš su tiesioginiu rodymu ir žmogus, vardu Guy Harriman, su savo išradimu. Jis atvyko iš Tailando, kur jau daug metu gyvena ir turi savo gydymo centrą, atvirą lankytojams.

Guy Harriman sukūrė Ajna Light, lietuviskai tai būtų Adžna Šviesa. Išbandžius pirma kartą tik dešimt minučių supratau, kad štai čia yra neįtikėtinas dalykas. Iškart tapo aišku, kad noriu parodyti šitą išradimą kuo daugiau žmonių. Efektas nenupasakojamas. Atsigulus po lempa užmerktom akim ir jai pradėjus mirksėti, iš karto patenki į ypatinga būseną. Matai spalvas, mozaikas, besikeičiančių formų ir spalvų kaleidoskopą. Įdomiausia, kad viskas vyksta tavo galvoje. Lempos šviesa balta, ji mirksi tam tikrais dažniais ir stimuliuoja kankorėžinę liauka, kitaip vadinama epifize, o liaudiškai Trečiąja akim. Toji liauka atsakinga už organizmo jaunėjimą, ji gamina hormonus, reguliuoja imuninę sistemą ir tuo pačiu gamina natūralų DMT. DMT pasireiškia kai miegam, matom sapnus, tai vidinė šviesa, matymas. Tai akis į savo paties sąmonę.

Guy Harimano technologija peržengė viską, ką aš esu iki tol mačius ar girdėjus. Guy sukūrė aparatą, kuris ne tik stulbina protą, bet ir dekalcifuoja, atnaujina kankorėžinę liauką. Reguliariai naudojant Adžna šviesą, lėtėja senėjimo procesas, taip pat plečiasi suvokimas, sąmonė, patiriama Nirvana. Randama vidinė šviesa, pasijaučia vienuma su viskuo, atsiveria dvasinė širdis. Kelionėje patiriamas ypač gilus atsipalaidavimas, lydimas nuostabiais vaizdiniais ir pojūčiais. Terapijos efektas jaučiasi ir praėjus kelioms dienoms po sesijos. Palaipsniui įsišaknija vidinė ramuma.

Grįžus namo iš retrito iš karto užsisakiau Adžna šviesą ir pradėjau reguliariai su ja medituoti.

Beje, Guy Harimanas daug metu dirbo silicio slėnyje pas Styvą Džobsą, kur jis kurė kompiuterinius mikročipus. Vėliau jis susidomėjo meditacija ir kuriam laikui netgi tapo vienuoliu. Jis technologijos genijus ir savo sugebėjimus paskyrė kurti prietaisams, kurie padėtų žmonėms medituoti, gyti, gerinti savijautą, patirti savo pilną potencialą. Ši technologija gana nauja, bet apie ją jau sklinda garsas. Jei suprantate angliškai galite pažiūrėti interviu su Guy, jis pats papasakos apie savo kūrinį.

Naudojau Adžna šviesą pradžioje beveik kiekvieną dieną. Kartais jutau, kad reikalinga kelių dienų pertrauka, integruoti, leisti įvykti pokyčiams, nurimti. Kartais įsijungdavau 20 minučių, kitu metu — valandai. Ta šviesa duoda būtent tai, ko tuo metu reikia. Ar tai atsakymai į klausimus, ar tiesiog paleidimas, emocinis gydymas, vidiniai palaimos fejerverkai. Protas dažnai nustoja klaidžioti ir lieka tiesiog budrus, stebintis kas vyksta. Kiekviena sesija yra kitokia, net jei ir naudojant tuos pačius nustatymus. Lempos kompiuteris užprogramuotas skirtingom smegenų bangom programom ir gali pasirinkti, kokia kelionė bus, koks intensyvumas, kokia muzika palydės.

Šviesos terapija gali būti kombinuojama su kitais dalykais, kaip muzika, garsai, eterinių aliejų kvapai, kristalai, galima sėdėti, gulėti, judėti atsistojus, net šokti, asmeniškai ir su grupe.

Tai labai veiksminga ir stulbinanti priemonė savityrai, sąmonės pažinimui ir plėtimui, atsakymų radimui ir išėjimui iš kasdienybės į sielą maitinančią būtį. Po sesijos jauties giliai atsipalaidavęs, ramus, atviras, jaučiasi lengvumo pojutis, džiugesys.

Puikiausias dalykas apie Adžna šviesą yra tai, kad aš galiu ja dalintis. Namuose Anglijoje turėjom atskirą gydymo kambarį, ateidavo žmonės reguliariom terapijos sesijom. Visada malonu matyti pirmą reakciją, žmogaus, ką tik pabandžius. Jų akys nušvinta, daugelis trumpam netenka žodžių. Tai tikrai yra netikėta dovana, kuri turi būti paragauta.

Kai kurie apibūdinimai iš išbandžiusiųjų lūpų: staigus nušvitimas, gilus vienio jausmas, išsiplėtusi sąmonė, didžiule meilės banga, pašnekesiai su angelais, vizijos, astralinės kelionės. Kiekvieno patyrimas unikalus. Man patiko vieno draugo žodžiai: — lyg kas būtų langą atidaręs ir į galvą įleidęs šviežio oro!
Kitas daugiametis meditatorius apibūdino kaip momentalų teleportavimasi į giliausią meditacijos būseną.

Dabar ši priemonė atkeliavo su manim į Lietuvą. Labai idomu, kaip ji bus čia įvertinta.

Aš džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie kuria technologiją savęs pažinimui ir, kad ja galima naudotis namuose.

Nuostabu, kaip Adžna šviesa mane rado, man nieko apie ją nežinant, nebuvau net skaičiusi. Ji puikiai veikia kartu su kita priemone — PEMF čiužiniu,— pulsuojančiu elektromagnetiniu lauku, kuris sukuria palankiausias sąlygas atsistatyti ląstelėms ir pagreitinti organizmo gijimą. Bet apie tai kitą kartą.

Jeigu norėtumėt išbandyti Adžna šviesos meditacija su savo jogos ar meditacijos grupe galite mane pasikviesti arba atvykti į Kretingą.

Junkitės į Facebook Grupę 


2019-08-20

Labas, Būtie

“Tiesa tave išlaisvins” – girdėti žodžiai. Nuo pat Liberation Unleashed įkūrimo, turėjau šią frazę kaip savo parašą forume.

Tačiau neseniai parašą pakeičiau į “Atpažinta tiesa tave išlaisvins”.

Ir štai kodėl:

Tiesa nieko negali, jei ji nėra sąmoningai atpažinta ir išgyventa. Jeigu nėra atvirumo tiesai, nėra galimybės ją priimti, jokie žodžiai nepadės, nors ir būtum atakuojamas žodžiais rodančiais į tiesą visą dieną.
Tai kas gi ši tiesa, turinti galią tave išlaisvinti? — Tai Būtis.

Mes suvokiame, esame sąmoningi, jaučiame, kad žinome. Kai protas ramus, atsiveria būties erdvė, kuri yra čia ir dabar, — visuomet atvira pastebėjimui, sąmoningam atpažinimui. Būtis jaučiama kaip tam tikra vibracija, tonas, išgyvenimo turtingumas, gyvybingumas, esatis.

Bet kaip nuraminti protą iki tokio lygio, jog galėtum ilsėtis bemintėje erdvėje?

Yra daug būdų nuraminti protą ir meditacija yra pagrindinė praktika. Galima naudotis technologijomis, ar kažkuo kitu, kas tau padeda. Gilaus Žvilgsnio metodas, kurį naudoju dirbant su klientais, pasiteisina kaip labai efektyvus ir lenvas būdas. Protas, pripildytas baimių, gėdos, vilčių, kaltės ir nuoskaudų negali būti tylus. Jis nuolat dirba bandydamas išspręsti, paaiškinti, kontroliuoti kas įvyks. Protas negali atsipalaiduoti, kol nežino, kokia yra jo tikroji paskirtis ir natūrali būsena.

Pagrindinis proto darbas yra tiesiog būti. Būti budriam, suvokti kas vyksta. Jo natūrali būsena yra beformė, beribė, viską priimanti erdvė. Tai ir viskas. Įsileisk šią mintį gilyn.

Paprastai protas uoliai atlieka darbą kuris iš tiesų nėra jo darbas. Problemų kūrimas ir sprendimas – tai jau ir yra įtampa, ypač kai problemos atrodo neišsprendžiamos. Įtampa auga iki sprogimo ir atrodo, kad viskas griūva. Tai nesijaučia maloniai.

Tik ramus, taikus protas gali atsiverti tylai. Tik tuomet, kai jis liaujasi kūręs pats sau įtampą, užsiimdamas darbais, kurie nėra jo atsakomybė, protas gali paleisti ir nurimti.

Ramuma randama viduje. Vidun einame tyliai, paslapčia, brangindami momentą. Čia išorinis pasaulis nebeaktualus. Niekas išoriniame pasaulyje negali suteikti vidinės ramybės. Pakeisti išorinį pasaulį ne mūsų jėgoms. Nereikia net bandyti. Tik viduje mes galime atrasti namus. Ir jie visuomet čia ir dabar. Tai pati Būtis.

Būtį galime pavadinti įvairiais žodžiais. Priklausomai nuo to, kas rezonuoja – tai Aš Esu, Meilė, Dievas, Gyvenimas, Šviesa, Šaltinis, Budos protas, Kristaus Sąmonė, Tao, Dzenas, Didžioji Dvasia, Dieviškumas, Sąmonė, Gyvybiškumas, Čia ir dabar, Būtis… Gali vadinti tai, kaip nori, netgi savo sugalvotu žodžiu – svarbu jog sąmoningai atpažįsti TAI.

Kartais vadinu tai Vooo, nes ryšys jaučiasi būtent taip. Rask savo žodį, kuris pakerės tave. Rask į ką jis rodo tavo patirtyje. Čia ir dabar, kažkas jaučiasi viduje – saldumas, tykus buvimo džiaugsmas, tarsi palaimingo lengvumo tėkmė besiliejanti iš krūtinės.


Labas, Dieviška Būtie.

Štai čia ilsimės tylioje tiesos ir būties erdvėje.

Būtent į tai ir rodo guru, išmintingi vyrai ir moterys. Ta dieviška vieta viduje, kuri yra Meilė, Dvasinė Širdis, — tai randasi po visomis minčių ir emocijų bangomis.

Tiesiog žinau, kad esu.

Labas, Būtie.

Ilsėdamiesi būtyje, klausome kas ten. Tiesiog atsiverk tam, būk atviru ir priimančiu. Klausykis, užuot kalbėjęs. Sąmoningai atpažinti TAI (vėlgi, naudok savo žodį). Sufokusuotas dėmesys į būtį leidžia sistemai pailsėti, atstatyti, persitvarkyti, atsinaujinti, ir ištrinti viską, kas nebetarnauja. Tuomet lieka gilus ramybės pojūtis ir įstabus, ramus vientisumo jausmas.

Yra tik Būtis. Būtis YRA. Visi galime pajusti ją ir puoselėti sąmoningą ryšį. Tyla, kuri jaučiama, netgi kelioms sekundėms, tris, keturis kartus dienoje – yra namai. Tai išlaisvina. Mums nebereikia kurti ir spręsti problemų ar būti susirūpinusiais ateitimi – tokia veikla niekuomet neduos ramybės. 


Rask laiko tiesiog pabūti tyloje, išleisk įtampą iš galvos, paleisk visus noriu, privalau, visus troškimus – valdžios ar saugumo, visus bandymus pataisyti tai, kas neveikia ir visus lūkesčius apie tai, koks šis patyrimas turėtų būti. Pabūk čia vien dėl šio patyrimo. Pabūk, nes gera tiesiog BŪTI.

Tai ir yra Tai, ko ieškai. Pasiilsėk tylioje būties erdvėje.

Kas yra čia ir dabar? Kokie jausmai nori būti išjausti? Eik gilyn ir gilyn.

Būtent čia yra užtikrintumas ir tas išsiilgtas vientisumas. Štai čia pasaulinės problemos išnyksta. Čia ir dabar nėra nieko atskiro, tu jau esi. To užtenka.

Įsimylėk Dievišką Buvimą ir kaip tai jaučiasi. Įsimylėk pačią meilę Buvimui. Būtent čia tas ryšys su … (naudok savo žodį) atsitinka. Atpažinta tiesa išlaisvina. Ir kuomet tai atsitinka — tu žinai.

Tu radai auksinį Būties centrą … lik jame ir tai išlaisvins.

“Už visų idėjų apie blogį ir gėrį, yra laukas. Ten aš tave sutiksiu. Kuomet siela ilsisi šiame lauke, pasaulis per pilnas, kad apie jį būtų galima kalbėti. Idėjos, kalba ir net frazė “mes kartu” nebeturi reikšmės.” Rumi

2019-07-03

Pokalbis su Nona: Visas šis gyvenimas paskirtas savęs paieškoms … kai to aš nėra.



Ilona: Labas Nona, kas tave čia atvedė?

Nona: Noriu išgyventi savęs nebuvimą. Turiu omenyje, be proto sapno.

Ilona: Ok, kaip tu įsivaizduoji – kas tai yra, ko tikiesi?

Nona: Kažkas, kas vyksta be pastangų, panašu į tai, ką patiriu sapne. Tekėjimas be pastangų.

Ilona: Tai jau yra. Tekėjimas. Viena, kas trukdo – tai įsitikinimas, kad taip nėra.


Nona: Taip. Aš tai suprantu. Bet pastebėjau, kad tai suprasti yra ne tas pats kas realiai taip gyventi.

Ilona: Taip, žinoma. Taigi ar yra “aš”, tai išgyvenantis?

Nona: Taip, atrodo kad taip. Be nesu tuo absoliučiai tikra.

Ilona: Aha, tai į ką gi nurodo žodis “aš”?

Nona: Rinkinys įsitikinimų, prisiminimų ir noras turėti kontrolę tam, kas patiriama. Aš galiu suabejoti įsitikinimais ir prisiminimais, bet noras kontroliuoti atrodo neįveikiamas.

Ilona: Na ne, jis rodo į kitas mintis apie “mane”. Patikrink.

Nona: Taip. Visai tai mintys apie mane.

Ilona: Taigi, - kas gi tas “aš”, jeigu ne mintis?

Nona: Aš yra tik įsitikinimas. Ir jis yra pastovus. Tai pati dažniausia mintis.

Ilona: Tai ne įsitikinimas. Tai tiesiog žodis, kuris yra prielaida būtybei. Pasakyk man, iš kur ateina mintys?

Nona: Nežinau. Jos tiesiog pasirodo.

Ilona: Labai įdėmiai pažvelk. O po to pasakyk, ar tu iš viso gali kontroliuoti mintis?

Nona: Nerandu, iš kur ateina mintys. Tikrai jų nekontroliuoju.

Ilona: O kaip su mintimi “aš”, - ar pasakytum, jog ji pasirodo iš niekur?

Nona: Nežinau, iš kur ji ateina. Atrodo, jog ji “randasi“ Nonoje. Aš mačiau, kad Nona gali identifikuotis ne tik su šiuo pažistamu kūnu, bet ir su laivu ar mašina, ir tai jaučiasi lygiai taip pat kaip būti kūne.

Ilona: Tai tikrai kur kas paprasčiau, nei tai. Pasakyk, kas yra Nona?

Nona: Energija. Elektronų rinkinys.

Ilona: Ne, ne tai. Tai personažas istorijoje. Ar matai Noną kaip pagrindinį personažą? Kaip betmeną. Išgalvota istorija APIE Noną.

Nona: Taip, matau. Taip, tai tik istorija. Akivaizdi “mano”istorija.

Ilona: Ar yra aktorė, vaidinanti Nonos rolę?

Nona: Ne.

Ilona: Aha, tai kaip veikia šis personažas? Ar yra kažkas, kas kontroliuoja istoriją?

Nona: Koks geras klausimas! Žiūriu…

Ilona: Duosiu tau užuominą, pažiūrėk į Noną kaip į gyvą kompiuterį, kuris atliepia aplinkai.

Nona: Nori pasakyti, kad aplinka sukuria Noną kaip istoriją?

Ilona: Aplinka stipriai įtakoja istoriją, ir suformuoja ją, taip, bet ar yra kažkas, kas kuria ją iš vidaus? Kažkoks menedžeris, kuris renkasi, kas įvyks istorijoj, kuris kontroliuoja įvykius?

Nona: Jaučiu, jog beveik kažką suprantu, bet čia taip tanku! Nonos istorija atrodo kaip jungtinis kūrinys tarp manęs, mano tėvų, šeimos, bendraklasių… atrodo ji susiformavo iš visų tų istorijų apie vieną šią. Vienintelė, kuri renkasi, kas atsitiks istorijoje apie noną, yra pati Nona.

Ilona: Tas pats, kas betmenas renkasi ką gi jis darys toliau savo istorijoje apie betmeną. Pasirinkimas taip pat istorija.

O istorija yra išgalvota.

Pažvelk į Noną iš draugo, šeimos nario, kažkieno, ko tu dar nesutikai, ar kolegos, taško, - ką matai?

Nona: Aš matau kitą Nonos istoriją. Nonos, kaip personažo mano (draugo) istorijoje.

Ilona: Ar tai ta pati istorija ar kita istorija apie tą patį personažą?

Nona: Visos mūsų istorijos išgalvotos. Tokios jos yra. Mano istorija ir tavo istorija skirsis. Personažas, kurį vadiname Nona kiekvienai iš mūsų atrodys skirtingas.

Ilona: Taip.Tai jeigu aš tai pasakysiu, jog nėra aš, realiam gyvenime, nulis, - kas iškyla dabar?

Nona: Suprantu, kad tai Tiesa. Ir pastebėjau, kad tuomet laikausi idėjos, jog manęs nėra.

Aš tą suprantu. Bet tai nėra patyrimas.

Klausiu, kas tuomet spausdina Nonos pokalbio dalį?

Ar šį pokalbį Ilona veda pati su savimi?

Ilona: Nėra jokio “aš” tame, kas vyksta. Tai linksmoji dalis. Pažiūrėk, kaip tai vyksta ir pasakyk man.

Nona: <— jaučiasi kvailai.

Ilona: Pažiūrėk į tai, kas PATIRIAMA. Dabar pat. Pasakyk man, kas vyksta.

Nona: Mano istorija apie Iloną bendrauja su mano istorija apie Noną? Kažkas renka tekstą. Žodžiai pasirodo ekrane. Tai viskas.

Ilona: Nieko panašaus. Ką tu matai dabar prieš akis? Eik giliau į patyrimą. Kaip tai vyksta?

Nona: Man pavyks, jeigu tai padarysiu.

Ilona: Pastebėk – primiausia atsitinka skaitymas. Tuomet iškyla mintis kaip atsakymas ir pirštai pradeda rinkti tekstą.

Nona: Nona patiria savęs tyrinėjimo istoriją.

Ilona: Palikim noną kuriam laikui, pažiūrėkim kas yra čia be istorijos.

Nona: Okei

Ilona: Kas yra čia, kuomet liaujiesi galvojus?

Nona: Kvėpavimas.

Ilona: Gerai gerai… taigi pažiūrėk į kvėpavimą ir pažiūrėk, ar yra kvėpuojantysis, kaip “aš” ? ar tu kuri kvėpavimą, ar jis tiesiog vyksta savaime?

Nona: Kvėpavimas vyksta savaime.

Ilona: Matai, kaip sukonstruota kalba : aš kvėpuoju, aš miegu, aš einu, aš valgau. Ar yra tas “aš”, kuris visa tai daro?

Nona: Ne. Kvėpavima vyksta per mane, miegas vyksta per mane, ėjimas vyksta per mane. Viskas vyksta , bet aš prisiimu “sau” šiuos vyksmus.

Ir šias veiklas įdedu į savo istorijas.

Ilona: Ok, taigi numesk tą “aš” visiškai : kvėpavimas vyksta, ėjimas vyksta, prisiėmimas visko “sau” vyksta.

Nona: okey.

‎"Aš" yra tik kalbos dalis.

Ilona: O ar yra veikėjas? Pastebėk, kuomet renki žinutę, viskas vyksta lengvai ir vienu metu.

Nona: Taip, matau tai.

Ilona: Ar yra “aš” , kuris tai mato?

Nona: Supratimas atsitinka. Ir taip, yra tas nuolatinis jausmas, jog supratimas kyla iš “aš”

Ilona: Tai ne jausmas, tai tik mintis apie tai. “Aš” yra tik žodis

Nona: Viskas yra tik žodžiai. Visos mano istorijos dalys yra žodžiai.

Ilona: Pažiūrėk. Susikoncentruok į “aš esu ” jausmą, kuris atveria tą gyvą buvimą. Pažiūrėk, ar jis asmeninis , ar jam reikia etiketės “aš” tam, kad jis būtų jaučiamas kaip tikras?

Nona: Aš įvardiju visas savo patirtis. Ne, nieko asmeniško. Ir etiketės yra tik tam, kad galima būtų apie tai komunikuoti. Kas netgi nebūtina.

Ilona: Pastebėk protą kaip nuolatinę etikečių klijavimo viskam, mašiną. Pažvelk aplink kambaryje, ir pastebėk, kaip protas viskam klijuoja etiketes automatiškai.

Nona: Taip.

Ilona: Ar yra kas nors, kas vyksta neautomatiškai?

Nona: Ne.

Ilona: Ar aš egzistuoja?

Nona: Tik kaip personažas istorijoje.

Ilona: Ok, bet ar aš egzistuoja realybėje? Istorija yra išgalvota.

Nona: Ir taip, šis personažas turi savęs pojūtį. Nusako jį etikete “aš”.

Ilona: Pažiūrėk, ar betmenas egzistuoja? Ar vienaragis egzistuoja? Ar dantukų fėja egzistuoja?

Nona: Ne. Tai tik istorijos. Bet jeigu Nona neegzistuoja realybėje, kur yra šie patyrimai, apie kuriuos ji sau pasakoja?

Ilona: Grįšk į būties pojūtį. Pažiūrėk, kas tai. Gyvumo jausmas + etiketė.

Nona: gyvumas + etiketė

Ilona: Dabar pažvelk į patyrimą. Ar yra tas veikėjas?

Nona: Ne. Ir Nonos istorija yra istorija apie patyrimus, kuriems klijuojamos etiketės.

Ilona: Patikrink, pažvelk į patyrimą iš dar arčiau. Kas yra už jo?

Nona: Mintis

Ilona: Ne, ne mintis. Mintys ateina vėliau. Pažiūrėk dar kartą.

Nona: Pojūtis

Ilona: O už pojūčio, - ar yra kažkas, kam tas pojūtis atsitinka?

Nona: Kažkas tiki, jog jai atsitinka pojūtis. Ir tai mintis. Neatrodo, kad jis atsitiktų Nonai.

Ilona: Kas tas kažkas?

Nona: Nežinau.

Ilona: Pažiūrėk.

Nona: Gyvybė?

Ilona: Užteks šiandien. Galime pakalbėti rytoj. Sutelk dėmesį ant patyrimo, dabar, pastebėk, kad mintys taip pat yra patyrimo dalis.

Nona: Ačiū.

Ilona: Mielai prašom.

.....................kitą dieną......................

Nona: Juokiuosi visu pilvu!! Susikūrė ilga vedlio (prie vartų) istorija tikslu paaiškinti Nonos personažui apie “ne aš”. Lyg tai Nona būtų egzistavus. Tiesioginis patyrimas kai pėda liečia grindis, tiesioginis patyrimas kai vanduo teka rankomis; minčių raportai apie indų plovimą. Tam visai nereikia Nonos.

Kaip nuostabu yra žengti nuo įsitikinimo apie tai, jog Nona yra istorijos personažas į aiškų pamatymą, kaip tai vyksta. Juokinga!

Istorija turi skirsnį apie Nonos paieškas, pilną paaškinimų ir ataskaitų dėl statuso ir būkles. Istorija apie klaidžiojančią Noną, ieškančią „ne savęs“ ir nerandančią. Hahahahaha!!

Visas šis gyvenimas paskirtas savęs paieškoms … kai to aš nėra.

Ir tas paprastumas viso šito. Taip. Hahahahaha!!!!!

Ilona sakė ŽIŪRĖK. Ne GALVOK. Hahahahaha! Žiūrejimas yra nuostabu. Jokios Nonos bežiūrint.

Ilona, AČIŪ tau labai!!!!

Ilona: Prašau! Gyvenk laisvai, mylėk.

Kaip šiandien jaučiasi gyvenimas ?

Nona: Fantastiškai! Niekas nepasikeitė; bet viskas atrodo kitaip. Vis dar juokiuosi!!!!!!!! :-D

Ilona: Tai kosminis juokelis! :)))

Nona: Negaliu patikėti, jog tai truko dieną, kelias! Pastebėjau, jog fiziniai pykčio pojūčiai ateina šiandien; bet nėra tos, kuri tai pasigautų, ir jie išnyko.

...........................dar po dienos........................

Nona: Trečia diena. Įvykių laukime. Pastebimas lengvumas, kuomet “aš” kabinosi ant jausmų ir minčių, kai jos kyla. Mintys ir jausmai vis dar kyla, bet Nonos įsikišimas ar pagalba tam nereikalinga. Nesijaučia atskirtumas nuo visumos, priešingai, jaučiasi ryšys. Kas dabar?

Ilona: Vis dar juokiesi?

Nona: O taip!!!! Tai taip linksma !!! Žiūriu ir juokiuosi!!!




Pokalbis su Nona vyko per facebuka, 2011 metais. Išversta iš anglų kalbos. Dėkui Jolitai Žilionei už vertimą.