Dovana

Karolė gyveno ant kalno. Jos gyvenimas buvo ramus, ji mėgo vaikščioti gamtoje ir džiaugėsi kartais susitikdama laukinius gyvūnus. Vakarais ji sėdėdavo savo kieme po vyšnia ir stebėdavo saulėlydžius. Ji svajodavo apie vietas, kurias norėjo aplankyti ir paslapčia troško, kad jos gyvenimas būtų kitoks. Vyšnia buvo pačiam žydėjime, oras kvapnus, šviežias, žadantis. Karolė gėrė arbatą ir klausė paukščių čiulbėjimo.

Staiga ji sukluso. Grįžo į namą ir išgirdo kažką prie durų. Tai buvo keista, ji nieko nelaukė. 

Atsargiai priėjusi prie durų, pažiūrėjo pro akutę: kas ten. Dar kartą garsiai pasibeldė. Ji neatpažino figūros ir paklausė:

— Kas ten? 

— Tu manęs nežinai, bet aš atnešiau dovaną.

— Dovaną? Niekas man nedovanoja dovanų, aš jos nenoriu. Prašau palikti mane ramybėje.

— Negi net nenori sužinoti, kas tai per dovana? — vyro balsas skambėjo suglumęs.

— Ne! Aš neimu dovanų iš nepažįstamų. Palikit mane vieną, prašau! 

Karolė sunerimo, jau darėsi vėlu, saulė pradėjo leistis. Vyras už durų jautėsi kažkaip bauginančiai. Ji dar kartą paprašė jo nueiti. 

Tuk tuk! 

Šį kartą vyras spyrė į duris, nekantraudamas, — tai buvo gana keista, kad moteris net neatidarė durų su juo pašnekėti akis į akį. Žmonės paprastai draugiški šiose vietovėse, bet šitos durys liko užvertos. 

Karolė žiūrėjo pro durų akutę, bandydama pamatyti, kokią dovaną žmogus atnešė. Jai buvo šiek tiek smalsu, bet ir baugu, kas žino, koks keistuolis už durų. 

— Tu gali palikti dovaną už durų ir nueiti! — sušuko. — aš neįpratus prie nepažįstamų, palikite mane vieną.  

Vyras nepajudėjo iš vietos. Jis buvo čia su dovanom ir toks atstūmimas jį nustebino. Jis nesiruošė pajudėti tol, kol dovana nebus priimta. Išsitraukęs telefoną iš kišenės, surinko numerį. Iš trūkčiojančios akies galima buvo pastebėti, kad jis jaudinosi. 

— Viršininke, ji neatidaro durų. Ką man daryti? …. aišku. Atsiųsite pagalbos?... dėkoju. Tai kažkas pasirodys už valandos, gerai...

Vyras truputį atsipalaidavo ir atsisėdo ant laiptų. Įsitaisė laukimui. 

Karolė stebėjo vyrą pro langą viena akim, pasislėpusi už užuolaidos. Vis dar susipainiojusi, kodėl kažkas atneštų jai dovanų. Visą gyvenimą niekas jai nieko nepadovanojo, ji turejo sunkiai dirbti, kad gauti tai, ko nori, ji buvo užsispyrusi ir sugebėjo pasiekti savo užsibrėžto tikslo. Bet niekada nieko negavo dykai. Niekam irgi nieko nedovanojo. Tokio dalyko net nebuvo jos gyvenime iki dabar. Ką kiti daro, jai nerūpėjo. An kalno daugiau žmonių nebuvo. Ji buvo viena, savim pasirūpino pati ir buvo patenkinta savo vienatvišku buvimu.

Tas vyras vis dar buvo čia, dabar sėdėjo ant laiptų. Nejaugi jis taip ir nepajudės? 

Saulė jau beveik nusileido ir kambary tapo tamsu. Karolė įjungė šviesą ir dabar vaikščiojo po kambarį iš kampo į kampą, vis labiau besinervindama. Priėjus prie durų sušuko:

— Tu mane gąsdini. Aš nenoriu jokių dovanų, eik iš čia. 

— Oi Karole, nebijok, tau dovana patiks, tik atidaryk duris ir leisk man ją įteikti. 

— Iš kur žinai mano vardą? 

— Aš viską apie tave žinau, aš žinau, kad tau labai patiks ši dovana ir, kad tai yra būtent tai, ko tu visada norėjai! Nebijok, prašau. 

— Dabar tu man keli paniką. Aš tau sakau, aš nenoriu dovanų, man neįdomu dovanos. Gali ją sau pasilaikyti, o mane palik ramybėje! 

— Ar tu įsitikinusi? Tau tikrai patiks! — vyras nenusileido, — viskas, ką turi padaryti, tai atidaryti duris ir leisti man tau įteikti dovaną. Tada aš nueisiu. Aš ir kitų pristatymų turiu. Aš negaliu jos palikti ant prieangio. Aš ją privalau tau paduoti į rankas ir gauti patvirtinimą, kad priėmei. 

Karolė jau panikavo, ji net pagalvojo nueiti į virtuvę, griebti peilį, tam atvejui, jei vyras bandytų laužtis pro duris. Ji stovėjo prie durų, širdis smarkiai plakė, kvėpavimas intensyvėjo, jautėsi įtampa visam kūne, bet ji nepasidavė. Užsispyrimas laikė pasipriešinimo frontą. Ji nežinojo, ką daugiau daryti, kaip atsikratyti tuo vyru su jo dovanom. Ji tvirtai tikėjo, kad nenorima dovana turi būti atstumta. Be jokios abejonės ji laikysis savo pozicijos ir lauks kol vyras nueis. Bet jis vis dar čia. 

Ji išgirdo dar kažką prisiartinant. Pažiūrėjus per durų akutę, pamate dar dvi figūras. 

“Va Jėzau” pagalvojo, “dabar kas?” 

Tuk tuk...

— Karole, prašau atidaryti duris, mes draugai, nebijok, mes atnešėm dovanų.

— Aš nenoriu dovanų.

— Bet mes nenueisim, neįteikę dovanų.

— Galit sau pasilaikyti, eikit lauk.

— Bet šita dovana skirta tau. Tai — ko tu nori. Ar leistum mums ją tau įteikti ir mes nueisim, pažadu. 

— Na dabar jau pradedat mane siutinti! — Karolė suriko.

Jos veidas paraudonavo iš pykčio. Kaip šitie žmonės leidžia sau taip elgtis! Niekas jų neprašė dovanų ir ji tikrai nieko nenorėjo gauti iš jokių nepažįstamų. Ir iš kur jie žino jos vardą?

— Klausyk, Karole, nėra ko bijoti, ši dovana nuostabi, prašau, atidaryk duris. 

— Neatidarysiu, jau sakiau. Kodėl jūs norite man duoti dovanų? Aš nieko neprašiau! 

— Bet dėl to tai ir yra dovana, jos neprašoma  — atsiliepė švelnus moteriškas balsas.

— Čia jau kaip susukta senio šalčio istorija darosi. Aš niekada gyvenime nepriėmiau jokios dovanos! Kaip aš galiu pasitikėti, kad čia ne kokia bomba, kuri sprogs ir sugriaus mano namus?

— Tai ne bomba! Nebūk juokinga, moterie. — prabilo pirmasis vyras. — Tai ar tu atidarysi duris ar mums jas teks laužti? 

Karolės antakiai pakilo į viršų. 

— Rimtai? Ar jūs čia rimtai? Ar jūs laušitės į namus, tam, kad duoti man dovaną? Kas čia per beprotystė? 

— Kas čia per beprotiškas elgesys neatidaryti durų, kai kažkas nori duoti tau dovaną?

— Aš jau jums aiškiai pasakiau, dovanų nepriiminėju!

— O kas, jei čia kažkas, apie ką tu ilgai svajoji? Negi tau nė trupučio nėra smalsu, ką mes tau turime? 

— Ne, aš nenoriu ir žinoti, aš turiu viską ko noriu ir nenoriu jokių dovanų. Geriausia dovana būtų - kad nešdintumėtės!

— Bet Karole, tu sakai NE kažkam, kas tau atneštų daug džiaugsmo!

— Aš to nenoriu.

— Tu turbut išprotėjusi! 

— Tai ne aš išprotėjusi, o jūs, nešate dovanas, ir nenueinate, kai sakau, jog nenoriu.

— Na gerai, — tarė vyras, — padarom paprastai. Tu atidarai duris, leidi mums įteikti dovaną, pamatai, ką atnešėm, patvirtini, kad gavai ir mes nueinam. Skamba paprastai?

Karole tyliai stovėjo, nežinodama ką ir pasakyti. Tai buvo labai keista ir neįtikėtina. Kaip tai gali vykti? Ji net neturi ko pasikviesti pagalbos. Dėl to ir gyvena ant kalno, kad galėtų būti viena, kuo toliau nuo žmogiškų reikalų. Ji nekenčia žmonių. Jie visada ją vertė jaustis pašaline, ne tokia kaip visi. Ji patyrė, kad santykiai yra sunkus reikalas ir geriausia nelįsti į jokias draugystes. Užsispyrimas buvo jos vienintelis draugas. Ji visada galėjo pasikliauti užsispyrimu, nes jis duos rezultatus ir tai, ko jai reikia. Dabar ... šie žmonės už durų atrodė kaip nesąmonė. Net nekilo tokia mintis, kad gali leisti sau priimti dovaną. Tokia mintis net neegzistavo. Taigi ši situacija jai atrodė kaip filmas, netikra. 

— Karole! Atidaryk duris! 

— Ne!

— Na gerai, mes čia pasiliksime, kol tu atidarysi. Patinka tau tai ar ne. Vienintelis būdas baigti šitą situaciją, tai durų atvėrimas. Ar tu girdi, Karole?

— Jezau! Aš jau sakiau ne! Ne ne ne, supratai!?

— Gerai. Tebūnie tavo valia. Mes čia pasiliekam.

Karolė stebėjo juos visus tris atsisėdant ant laiptų, nugara į duris. 

Staiga ji pagalvojo, ko ji taip bijo? Jie juk sakė, čia ne bomba. Hmm, ar gali ji tuo pasitikėti? Bet kodėl ji tuo turėtų pasitikėti? Šie žmones žino jos vardą ir sako, kad žino, ko ji nori. Tai gana keista. Ir ko jie tokie užsispyrę? Kodėl jie nenueina? 

“Aaa”— pagalvojo, — “užsispyrę kaip aš, įdomu”.

Kažkaip tuo momentu ji suminkštėjo. Buvo gana malonu matyti, kokie jie užsispyrę. Jautėsi, kad jie turi kažką bendro su ja. Kažką tokio, ko ji niekada nepatyrė su kitais. Visada buvo tik ji, ta, kuri laikosi įsikibus savo. Kiti žmonės keitė nuomonę, bet ne ji. Ji žinojo, ko nori ir kaip tai turi būti. Ji buvo kontrolėje. Ji buvo ta, kuo galėjo pasitikėti. Keisti nuomonę net nebuvo galimas pasirinkimas. Kai tik ji nuspręsdavo kažką, tai buvo viskas. Nepalaužiama. Nepajudinama. Solidu, kaip marmuro siena. Štai kaip jai patiko. Jos būdu arba jokiu būdu. 

Įdomu, šie žmonės elgėsi kaip ji.

Tai ją suintrigavo. Ji žvilgtelėjo per durų akutę. Jie vis dar sėdėjo, kažką tyliai snibždėjosi, lingavo galvom, sutikdami. Ji mąstė, kiek ilgai jie čia sėdės. Ji žinojo, kad dabar jie tikrai neatsitrauks iš savo pozicijos, nes prasidėjo varžybos- kas labiau užsispyręs. 

Tuomet ji pamatė, kad laimėti užsispyrime — nėra laimėjimas. Ši situacija čia bus tol, kol ji laikysis savo. Jos valioje buvo atidaryti duris, priimti dovaną ir leisti jiems nueiti. Bet ką daryti su pasipriešinimu? Jos supratimu, užsispyrimas buvo vienintelis būdas gyventi. Bet dabar, kad gautų tai, ko nori, kad tie žmonės nueitų, ji turėjo pasiduoti, pakeisti savo būdą. Ji turėjo atsiverti savo pačios taisyklių sulaužymui ir jai tai nepatiko. “Taisyklės yra gerai”, galvojo ji. “Taisyklės padeda viską laikyti kontrolėje ir užsispyrimas, sprendimų nekeitimas yra taisyklė numeris vienas”. Taigi Karolė buvo kietas riešutėlis. Ji galvojo, kad yra kitas būdas baigti situaciją ,- tai išeiti per galines duris ir niekada nebegrįžti. Jai tai atrodė įmanoma.

Vėl žvilgtelėjo laukan. Trys siluetai buvo įsitaisę namo prieangyje ir nejudėjo.

Karolė išsivirė arbatos, ji gurkšnojo ir mėgavosi šiluma ir gerumu. Tuomet pagalvojo apie žmones lauke, šaltyje. Kažkaip pajuto kažką naujo, šilumą tiems keistiems žmonėms. 

“Ar tai yra tai, kas vadinama gailestingumu?” — pamąstė.

Naujas jausmas širdyje jautėsi įdomiai. Visą šį laiką jos širdis buvo uždara, ji nieko ten nejautė. Nebuvo šilumos žmonėms. Ji mėgo gyvūnus ir paukščius, bet žmonės buvo priešai, šalia jų ji nesijautė saugiai. Ir dabar kažkas pasijuto kitaip, neįprastai. Tas jausmas vos neprivertė ją atsistoti, padaryti arbatos ir pasiūlyti tiems žmonėms. Bet Karolė nepajudėjo. Ji sėdėjo virtuvėje, gurkšnojo arbatą ir jautėsi susipainiojus galvoje, kas gi čia vyksta. Nežinojo, ar eiti miegoti ar ne. Po kiek laiko nuėjo. 

Rytas atėjo anksti. Karolė atsibudo su pirmais šviesos spinduliais ir iš karto priėjo prie lango, pažiūrėti ar žmonės dar ten. Jie buvo ten. Sėdėjo toj pačioj vietoj, nepajudėję. 

Ji pasidarė sau puodelį kavos ir tyliai atsisėdus mąstė, ką toliau daryti. Ji negali praleisti visos dienos bandymams jais atsikratyti, tai būtų laiko švaistymas. Tai kaip sugriauti tą vidinį barjerą, tą, kuris rėkia laikytis taisyklių? Kaip atsiverti ir įsileisti dovaną, kad tie žmonės paprasčiausiai nueitų? Kažkas turi atsitikti. Ji vos neverkė iš apmaudo ir nežinojimo ką daryti. Ji vos nepaprašė pagalbos angelų.

Tada ji atsistojo, — plaukai suvelti, akys laukinės, virpantys keliai —  ir pastebėjo save einančią link durų. Ji pati save save nustebino tokiu spontanišku veiksmu.

Iškišo galvą pro duris. 

— Labas, gal norėtumėte kavos? — žodžiai išsprūdo lūpose ir jautėsi, kad ne ji šneka.

Trijulė atsuko galvas, linksėdami: 

— Taip, prašom! Tai būtų labai gera.

Karolė uždarė duris ir nuėjo virti kavos, ji pajuto, kad prasidėjo koks tai tirpimas, rankos judėjo, protas tylus, labai neįprasta.

Tada ji dar labiau save nustebino— atidarė duris ir pašaukė žmones vidun. Ji pakvietė nepažįstamus į savo namus. Tai buvo negirdėta jos mažam burbule. 

Jie užėjo. Susėdo tyliai prie stalo, padėkojo už šiltą kavą, tyliai linksėdami galvom, niekas nešnekėjo. Jie laukė kol Karolė atsivers. 

Karolė prisėdo su jais. Be žodžių gurkšnodama kavą, ji pažvelgė žmonėms į akis ir pajautė šilumą. Ji jautėsi jaukiai, lyg jie nebebuvo nepažįstami, bet laukiami svečiai. Ji žinojo, kad dabar vienintelis kelias pirmyn, tai atsiverti. Pajuto ašaras ir minkštumą širdy. Ji pajuto, kad atsiveriant šiems žmonėms kažkas iš esmės pasikeitė jos būtyje. Ji nebejautė poreikio gintis, ji tiesiog jautė malonumą tirpstant sienom, kurios saugojo širdį. Tyla augo.

Ji pirma pradėjo šnekėti, suvapėjo “ačiū”. Ašaros ritosi skruostais. Jos širdis atvira, jai nebebuvo svarbu kaip ji atrodė, ką tie žmonės apie ją pagalvos. Ji jautė šilumą širdy ir tai buvo labai saldu. 

Pirmasis vyras atsistojo, priėjo prie jos ir apkabino, kol ji tyliai ašarojo. Tai jautėsi gerai. Jis ją laikė apkabinęs kurį laiką, leisdamas moteriai pasinerti į apkabinimo šilumą, duodamas laiko jai gyti. Vis dar be žodžių jie stovėjo, atsidavę momentui. 

Tada Karolė nusijuokė, ji pasijuto atsipalaidavus. Ji suprato, kas tai buvo per dovana — saldus suminkštėjimas! Ji daugiau nebejautė savo pačios pastatytų sienų. Ji jautė, kad būti atvirai yra saugu, tai leido gyti. Būti lanksčiai ir žingeidžiai visai nebaisu. Ji juokėsi - kaip tai kvaila yra priešintis. 

Žmones juokėsi kartu, kikeno iš pasitenkinimo, taip miela, kad ši kieta moteris pagaliau atsipalaidavo. Visu trijų akys žibėjo. Jų darbas buvo atliktas. Dabar jie gali eiti. Jų dovana buvo priimta. Nusilenkę Karolei, ėjo pro duris, tyliai šypsodamiesi ir vaiduokliškai dingo.

Karolė liko viena, ji jautė, kad kažkas giliai pasikeitė. Ji stovėjo šypsodamasi, pasiruošusi priimti gyvenimo dovanas. Be pasipriešinimo, ji jautėsi atvira ir šviežia, kas buvo neįprasta, bet labai saldu. Kaip medaus upė tekėtų širdimi. Ji šnabždėjo “ačiū, ačiū, ačiū…”

Diena prasidėjo, ore jautėsi paslaptis ir švelnumas, kuris anksčiau nebuvo pažintas. Karolė jautė saldų pasidavimą. Kas žino, kas bus toliau, bet dabar ji jautėsi atvira. Visos gyvenimo dovanos priimamos.

Tuk tuk — kažkas vėl beldėsi į duris.