Etiketės

Būdami mažais vaikais mes mokomės kalbėti naudodami žodžius lyg etiketes. Bent jau aš tai prisimenu.

Mama klausdavo manęs - kas čia?
Aš atsakydavau - čia namas.
Tai yra mašina.
Tai yra langas.
Čia aš.

-O kur tavo nosis?

-Čia mano nosis, - ir aš paliesdavau ją...

Aš išmokau suteikti etiketes daiktams ir patyrimams bei išbandydavau savo bei savo tėvų kantrybės ribas mėtantydama daiktus, sakant ne, priešindamasi auklėjimui. Jūs žinote tą mažą protestuojantį amžių, jeigu turite vaikų.

Taigi aš išmokau kalbą ir pradėjau ją naudoti, bendraujant su kitais. Vienas svarbiausių žodžių buvo “aš” ir “mano” - tai MANO, o ne brolio žaislas.

Niekas man nesakė, jog žodis “aš” yra naudingas tik bendravimui su kitais. Be kitų, nėra jokio “aš” , be “aš “ kitų taip pat nėra.

Kažkaip šis tikėjimas į “aš”, kaip į atskirą individualią būtybe, tapo stipriu centriniu įsitikinimu visame kame. Lygiai taip pat, kaip ir įsitikinimas, jog žemė yra visatos centras, “aš” tapo mano pasaulio centru.

Tai tęsėsi iki kol vieną kartą į tai atidžiai nepažiūrėjau. Iš tiesų užteko tik vieno žvilgsnio, keleto sekundžių ir visas savęs ieškojimas buvo baigtas. Staiga viskas tapo aisšku, atsakymas į klausimą “kas aš esu?” buvo pamatytas kaip kosminis pokštas.

Nėra jokio “aš”, nėra to atskiro “aš”, kuris patiria gyvenimą, o tik pats patyrimas be subjekto. Tik tai. Visuomet čia ir dabar.

Jeigu nori tai patikrinti, padaryk šį mažą eksperimentą, kuris neužims daug laiko. Tau reikės 20 minučių bei lapo popieriaus ir rašiklio.


Šis pratimas vadinasi Etiketės, vien jo gali pakakti permatant kalbos strukturą ir tai kaip kalba kuria iluziją. 

Pirmiausia išrašyk, ką tu jauti ar patiri šiuo momentu, naudojant žodžius “aš” ir “mano”. Aprašyk tik tai kas vyksta dabartiniam momente, jokių praeities ar ateities fantazijų momentų.

Tarkim -

Aš guliu lovoje. Aš girdžiu lietų, aš rašau šiuos žodžius. Mano koja panižo, aš pasikasau…
Daryk tai 10 minučių. Stebėk kūną, kaip jis jaučiasi, ar ten yra kokie nors pojūčiai- susitraukimo ar atsipalaidavimo?

Sekančias 10 minučių apibūdink viską nenaudojant žodžių “aš”, “mano”. Tiesiog aprašyk savo patyrimus naudojant žodį vyksta. Tarsi šnekėtum iš šalies, stebėdamas vyksmą, kuris atsitinka savaime.

Vyksta laukimas sekančios minties, vyksta rašymas, vyksta kvėpavimas, mirkčiojimas, vyksta lietus, vyksta garsai... Vyksta sėdejimas ir taip toliau.

Vėl - stebėk, kaip jaučiasi kūnas?

O dabar palygink abu šiuos būdus aprašyti patyrimą - ar kažkuris yra teisingesnis nei kitas? Jeigu taip, - kuris? Kas čia vyksta be etikečių? Ar etiketės įtakoja patyrimą , ar tiesiog jį aprašo? Ar tam kas vyksta svarbu, kokiais žodžiais tai apsakoma? Ar žodis aš ką nors daro, kad tai kas vyksta įvyktų?

Palygink kaip jautėsi kūnas, kas jam labiau patiko? Tavo kūnas žino. “Aš” yra etikėtė, o ne patyrėjas. Ne mąstytojas, darytojas, ar lietaus klausytojas. “Aš” nėra tas, kuris mirkčioja akis, nėra tas, kuris kvėpuoja, tai tiesiog žodis, naudojamas bendravimo patogumui, kalbos sudedamoji dalis.

Kuomet vyrauja įsitikinimas, kad “aš” egzistuoja, protas susipainioja, o kūnas įsitempia. Labai paprasta atsipainioti - grąžink dėmesį atgal į dabartį ir pažiūrėk vėl - ar yra tas “aš” už žodžio “aš”?

Gyvenimas vyksta. Žiūrėjimas vyksta. Pasimetimas istorijoje vyksta. Ir tai vyksta su ir be etikėtės “aš”.

Ir pažiūrėk, ar kas vyksta ne automatiškai? Ar iš vis yra koks gyvenimo dirigentas, kažkas kas tampo lėlės virveles?

Ir pamąstyk ar mums iš tiesų reikia vergauti etiketėms? Galų gale, etiketės tik nurodo į patyrimus. Tai ne tai kas tu esi.

Taigi istorija tęsiasi, toliau veikėjai daro ką jie paprastai daro, rolė toliau vaidinasi, filmas tęsiasi. Tik tikėjimas istorija nukrenta.

Istorija yra kur kas malonesnė be egzistencinės baimės, kad kažkas gali “man” atsitikti. Kai tik aiškiai pamatoma, jog nėra jokio “aš”, pasitikėjimas, malonė, bebaimiškumas, ramybė tame, kas yra, pradeda šviesti kai baimė prarandama. Atrodo, tarsi iš naujo prasidėjo gyvenimas, nes viskas matoma šviežiai, be senų filtrų, kurie iškreipė vaizdą.

Tiek daug emocinio skausmo, toks stiprus noras grįžti namo, kai namai yra tai, kas yra. Čia ir dabar- žemiau visų etikečių. Čia, laukiantys būti atpažinti.

Kad tai pamatytum, žiūrėk, ne galvok, tik žiūrėk.

Susijęs straipsnis Kalbos iždaiga 

Mąstymas

Man tenka kalbėti su daugeliu žmonių apie mąstymą ir panorau pasidalinti kai kuriomis idėjomis. Žinoma, visa tai yra subjektyvu.

Bendraudami, mes keičiamės informaciją naudodami kalbą ir žodžius. Mintys yra informacijos vienetai, ir kuomet žiūrime į mąstymo procesą, jis išreiškiamas žodžiais, tarsi kažkas sėdėtų jūsų galvoje ir kalbėtų. 

Bendrai yra priimta, jog šis balsas ateina iš “manęs”, tarsi “aš” galvočiau šias mintis ir veikčiau jų pasekoje. Tas “aš” yra kaip ir minčių centras, aplink kurį sukasi visa istorija “apie mane”. Taip kalba šis balsas.

Žmonės girdėję, jog jeigu tik sustabdytum mąstymą, viskas būtų patiriama kur kas giliau, gyviau ir jie būtų labiau sąmoningesni. Manęs klausia kaip sustabdyti visa ko ženklinantį, nesibaigiantį minčių srautą.

Žmonės bando įvairius dalykus - meditaciją, sutelkia valios jėgas ir visumoje nekenčia nuolat skambančio balso.

Bet mąstymas nėra blogas dalykas. 

Mintys nėra problema. Problema yra galvojimas, kad mintys yra problema. Matai? Tai uždara kilpa.

Mąstymas yra nekaltas ir puikus įrankis praktine prasme, o taip pat meninė išraiška pramogų pasaulyje. Tai dalis patyrimo, dalis visumos, ir nereikia norėti jo atsikratyti. Ir jūs neatsikratysite jo, pabandykite pasėdėti valandą ar bent pusę valandos nemąstydami ir pažiūrėkite, ar pavyks.

Tikėjimas minčių teisingumu, rimtai jas priimant už tiesą, vadinasi įsitikinimu. 

Tikėjimas - tai mintys, sutinkančios su pasikartojančiomis mintimis, save palaikanti sugrįžtančių minčių kilpa, kuri lieka sistemoje iki tol, kol nebus tinkamai ištirta. Kas atsitinka tinkamai ištyrus? Pažiūrėk…

Mintys yra tarsi etiketės, jos aprašo ir interpretuoja patyrimą, o mintys, kuriomis tikima, sukuria įtampas ir pasipriešinimą, prisirišimus.

Mintis “aš” sukuria tikėjimą mąstymo ir veiksmo veikėju. Bet “aš” yra tik mintis , kaip ir bet kuri kita, ne “aš” mąsto. Mąstymas nėra tai, ką daro “aš”, jis vyksta savaime. Taip kaip lietus nekuria lijimo, o tiesiog lyja.

Mintis nekuria patyrimo, o tik aprašo jį. Ji apgaubia ir nuspalvina patirtį. Tai yra visiškas nesusipratimas, jog yra “aš” , kuris mąsto ir “aš”, kuris leidžia viskam atsitikti.

Jeigu, vietoj to, kad stebėtum praplaukiančius debesis danguje, nuspręstum, jog čia neturėtų būti šio debesies ir pabandytum pakreipti jo judėjimą, tai būtų beprasmiškas energijos eikvojimas. Kartą ar du aš patyriau, jog pakreipiau debesis danguje ir pasirodė saulė, ir tai miela istorija, kurią sau pasakočiau. Bet ar tai tiesa?

Taigi, užuot kovojus su mintimis, ar nekentus šio automatinio aprašymo proceso, dėkok jam. 

Rimtai, dėkok mintims už tai, kad jos ateina, tiesiog tariant, - prote, aš tave myliu, tu esi toks didis protas, taip uoliai man dirbi. Iš tiesų tave vertinu. Tu esi puikus, nuostabus, nekaltas protas!

Vietoj to, kad priešintis tam, kas vyksta, pasuk rodyklę 180 laipsnių kampu ir pažiūrėk, kas atsitiks.

Aš nesakysiu, pažiūrėk, kaip tai suveiks tau. Viena aišku - protas atsilieps. Ir tu gali kalbėti su juo, kaip su vaiku. Netikėk tuo, ką aš tau sakau, patikrink kaip tai veiks tau.

Kuomet pastebi mintis, sakančias, kas turi ar kas neturi vykti, kurios yra lyg piktžolės tavo minčių darže, sustok ir pamąstyk, ar priešinga tam, ką galvoji, kad turi būti, - taip pat gali būti tiesa? Šios mintys sukuria daugiau minčių apie tai, kas yra blogai, pastebėk jas.

Kuomet tai, kas turėtų būti, yra išsiaiškinta, paieškok norų. Jie yra aptinkami šiose konkrečiose srityse - saugumo, kontrolės ir priėmimo. Norai taip pat yra piktžolės, bet juos kur kas sunkiau paleisti, taigi teks praleisti dieną ar keletą, skirti tam laiko, sugauti tą žodį “noriu” kiekvieną kartą, kai jis ištariamas arba galvojamas.

Tiesiog pastebėk, kokioje situacijoje jis pasirodys. Nereikia sekti paskui šią mintį, tiesiog atpažink jos vyksmą. Ir tuo pačiu padėkok norams už pasirodymą. Tai normalu norėti tai, ko nori. Ir nereikia nieko dėl to daryti.

Pavadinau “reikia” ir “noriu” piktžolėmis, nes šio tipo mintys pasižymi dideliu plėtros potencialu, ir jeigu duodi joms dėmesio, jos labai greitai išauga į milžinišką kiekį minčių.

Šios mintys yra pagrindas prisirišimams. Mintys iššaukia jausmus. “Reikia” yra susiję su lūkesčiais o lūkesčiai trukdo matyti kas yra. Norai sukelia trūkumo jausmus ir iškreipia vaizdą.

Tai ne apie tai, jog šios mintys neaplankys, jos ateis iki kol nukris pačios ar bus patikrintos. Šios mintys gali būti pakviestos, nes jos gali parodyti vis dar esančius apribojimus ir draudimus sistemoje.

Apibendrinant, vietoj bandymo atsikratyti minčių, pakviesk jas. Vietoj laikymosi už “turėčiau”, paleisk tai, pastebėk norus ir gerbk protą.

Aiškumas ateina kuomet patyrimo aprašymas matomas kaip dalis patyrimo. Mąstymas nėra visas patyrimas, visas patyrimas įskaito pojūčius bei jausmus. Jeigu mąstymui atiduosite visą dėmesį, kita dalis patyrimo yra prarandama. Ir toliau gyvenate galvoje, paskendę mintyse, analizuodami ir nesibaigiančiai bandydami kažką PROTINGO. Tai sunku.

Įsivaizduok, kad gauni dovaną, įvyniotą gražiame dovanų popieriuje, ir viskas, kam atiduodi dėmesį, ką matai ir vertini yra tas vyniojamas popierius. Dovana ignoruojama, o į popierių sutelkiamas visas dėmesys ir esi taip prisirišęs prie popieriaus, kad netgi nematai dovanos. Po to gauni naują dovaną, vėliau dar kitą, tačiau tu matai tik popierių.

Aiškus protas nemaišo aprašymo su realiu patyrimu, žodžių su daiktais, žemėlapio su teritorija.

Rūkas, uždanga, trukdanti pamatymui - tai aprašymai, etiketės, kurios priimamos kaip pagrindinis patyrimas. Tylus patyrimas per jausmus ir pojūčius yra paliekamas gilumoje, nepastebėtas, ignoruojamas. Taigi gyvenimas nėra patiriamas pilnai ir turtingai, nes gyvenama istorija apie dabarties momentą užuot išgyvenus dabartį pilnai ir gyvai visais pojūčiais.

Pastangos būti dabartiniam momente išeikvoja didelį kiekį energijos. Pastebejimas yra lengvas.

Paprasčiausias testas: paimk kažką iš savo aplinkos ir pauostyk, bet ką, kas yra čia dabar po ranka, įkvėpk aromatą. Sulaikyk tai, pajusk, išgyvenk tai. Uostyk tą daiktą 2 minutes, duok sau laiko tai patirti, nekreipk dėmesio į aprašymus, pajusk pojūčius. Ir po dviejų minučių, pilnai aprašyk tai žodžiais. Ar yra skirtumas tarp patyrimo ir aprašymo? Bet palauk, patyrimo aprašymas taip pat yra patyrimas.

Mąstymo patyrimas yra realus. Toks pat kaip uostymo patyrimas bei kiti pojūčiai. Susipainiojimas ateina kuomet dėmesys įsitraukia į minčių turinį ir nuklysta nuo tiesioginio pilnatvės patyrimo.

Taigi, jeigu nukreipsi dėmesį čia ir pažiūrėsi giliau, mąstymas vyksta, jis yra apie patyrimus ir pats savyje jau yra patyrimas. Dovanų popierius irgi yra dovanos dalis.

Regėjimas, klausymas, ragavimas, lietimas ir užuodimas yra penki atskiri kanalai, kuriais ateina informacija. Mąstymas yra tai, kas suteikia jai prasmę, interpretuoja ir aprašo tai, kas vyksta, sudeda visa tai į ISTORIJĄ. Naudingai ir praktiškai. 

Kai kurios mintys iššaukia jausmus, kas yra dar vienas patyrimo kanalas. Tai širdies kanalas. Kuomet proto ir širdies darbas vyksta harmoningai, vyrauja džiaugsmas ir ramybė, atvirumas ir plėtimasis.

Kuomet širdis yra uždara ar įskaudinta, protas “imasi darbo”, stengdamasis apsaugoti tai, kas turi būti apsaugota pasitelkiant ištikimą draugą - baimę. Atsiranda daug darbo protui, ir jis tampa labai užsiėmęs. Jis netgi išvargina save iki tol, kol išsijungia.

Protas galvoja, kad jis turi viską suprasti ir kontroliuoti. Nes mano, jog tai jo darbas. Jis taip mano. Bet ar tai tiesa? Ar tikrai protas atsakingas už gyvenimą?

Kuomet protas atsipalaidavęs, puiku, jis tarsi džiaugsmingas šuniukas - smalsus, nekaltas, žaismingas ir linksmas, arba tylus ir ramus. Tik protas bijo atispalaiduoti, nes tai reikštų prarasti savo darbą - visatos mikrovaldymą. Tarsi jis iš tiesų tą darytų.

Tai tokia paslaptinga išraiška… Galima sakyti - susukta...

Nesusipratimas, jog protas yra pagrindinis ir svarbiausias patyrimo kanalas yra čia tol, kol pamatoma, kad niekas nekontroliuoja to, kas yra. Tai vyksta. Gyvenimas vyksta savaime, tiesiog todėl, įskaitant ir mąstymą. Įskaitant mąstymą apie tai, kaip “aš” viską valdo. Iš tiesų nėra mąstytojo ar veikėjo, taigi niekas nekontroliuoja. Gyvenimas teka, kaip jam patinka, išsireikšdamas įvairiomis formomis, but nei viena forma nėra atskira nuo gyvenimo tėkmės.

Būk švelnus protui. Leisk jam žinoti, jog vertini jį. Ir leisk jam lėtai pasitraukti iš tariamos visatos valdytojo pozicijos. Tuomet jis sugrįš į nekaltumą, taps kūrybingas, smalsus ir džiaugsmingas. Ir tau nereikės stengtis jo užgniaužti.

Mylėk protą ir būk švelnus jam. Nors vieną dieną vertink jį ir pasakyk TAIP tam balsui galvoje. Švelnumas ramina ir veda į atsivėrimą. Pažiūrėk, kokį pokytį tai atneš.

Jeigu pabandysi ir tai padės, pasidalink šiuo straipsniu su draugu ...