Lūkesčiai

Kokia nuostabi diena pajūryje… Saulė, švelnios bangos, jūros garsai, žuvėdrų klyksmas ir tolimas ūžesio aidas. Taip gera sėdėti paplūdimyje ir tiesiog būti. Šis momentas yra pilnas, nėra kur skubėti, nėra ką planuoti, tiesiog ramybė ir gilus, buvimu gyva pasitenkinimas, kuomet širdis atvira, besiveržianti skleisti meilę.

Prieš pamatant “aš” iliuziją , pasinerdavau į šią nuostabią būtį, bet tai vykdavo trumpai ir retai, protas tuoj pradėdavo šnekėti ir pasiklysdavo ateities fantazijose. Dabar galiu sėdėti ir tiesiog būti, neįsitraukiant į istorijų pasaulį.

Ši ramybė ir grožis yra prieš iškylant mintims, lengvai pastebima. Bet norint čia pakliūti, reikia palikti visi mąstymą, problemas, lūkesčius lygiai taip, kaip nusiauname batus įeidami į namus.

Tu gali sakyti, kad lengviau tai pasakyti, nei padaryti, ir, žinoma, esi teisus. Nes netgi jei protas ieško ramybės, pats ją ir užgožia. Tarsi protas jaustų, kad tai reikštų galą minčių srautui, ir galop mirtį jam pačiam.

Didžiausia kliūtis pamatyti šį momentą kaip jis yra, yra lūkesčiai. Privalau, neprivalau, noriu, nenoriu, turiu, reikia ir visos kitos piktžolės. Šios mintys įtraukia ir tik joms pasirodžius, jos turi galią įtraukti į istoriją ir štai - ramybė prarasta.

Protas kuria lūkesčius, glavodamas, kad tai jo darbas. Tai įprotis, kiekvienas turi lūkesčius, planus ateičiai ir siekiamus idealus. Jeigu neturi tikslų ir lūkesčių, su tavim kažkas juk negerai, tiesa? Tai taip įsišakniję mūsų galvose, kad netgi neįmanoma iškelti šio klausimo - ar mums iš viso reikalingi lūkesčiai? Ar reikalingi lūkesčiai kasdieniniuose reikaluose, praktiškuose dalykuose?

Ar bandei įsivaizduoti, koks būtų gyvenimas be lūkesčių? Pirmas dalykas, ką pastebėjau, nėra jokios įtampos ir nuolatinio noro kur nors pakliūti ar pabėgti iš esamos situacijos. Skubėjimas dingsta, ir liaujasi minčių slėgimas apie laiką. Viskas, kas turi būti padaryta, padaroma laiku, nei anksčiau, nei vėliau. Visos tos mintys, ką kažkas pagalvos, jei to nepadarysiu, taipogi nekyla. Nelieka teisinimosi ir atsiprašymų, kurie nuolat kildavo prote. Protas daugiau nebekuria ateities scenarijų, kuriuose ieško sprendimų įsivaizduojamoms problemoms, “kas būtų, jei”. Jis netgi neužsiima tuo, nes šis pratimas neatneša nieko gero, o tiesiog perkelia dėmesį į svajonių pasaulį.

Kadaise gyvenau košmaruose: savo mintyse matydavau žmones, sėdinčius ir laukiančius, kol aš padarysiu tai, ko jie iš manęs tikisi ir skubėdavau daryti tai, ko jie prašo, baimindamasi, kad nespėsiu… Ir jeigu nepateisindavau jų lūkesčių (kurie net nebuvo mano), kildavo tas sunkus kaltės jausmas… Esu nieko verta, turėčiau būti kitokia, reikėtų stengtis labiau, turiu save patobulinti… Aaaaa, kaip pabėgti nuo viso šito? Kur Išėjimo ženklas??

Visas kentėjimo kalėjimas pastatytas iš nepateisintų lūkesčių.

Visos laisvės paieškos kyla dėl lūkesčių - kai tik pateksiu “ten”, gyvenimas taps toks lengvas ir paprastas, toks rožinis ir pilnas palaimos, būsiu nuolat ir amžinai laimingas. Ieškojimą lemia lūkesčiai surasti ramybę, stengiantis ištaisyti tai, kas yra ne taip, į tai, kaip tai turi būti.

Pasipriešinimas liaujasi kai lūkesčiai nukrenta ir pastebima atvira erdvė. Ieškojimas ir lūkesčiai yra vienas procesas, genamas įsitikinimo, kad kažkas turi vykti kitaip, kad dabar būtum laimingas.

Tu gali gyventi rojaus kampelyje ir nepamatyti to, nes protas nuolat svajoja apie kažką kitą.

Vienintelis dalykas, kuris reikalingas, yra galvos išvalymas iš pagrindų nuo visų tų brangių lūkesčių. Ir tai išties lengva - pastebėk juos, kai jie kyla, pamatyk kaip jie užlaiko paveiksliuką vaizduoteje “kaip viskas turi būti” lyginant su tuo, KAS YRA. Pažiūrėk, iš kur jie ateina - iš mamos, tavo šeimos, partnerio, vaikų, boso, bendruomenės, banko valdytojo … Ar tai tikrai tavo lūkesčiai? Ar ketini išpildyti šiuos lūkesčius? O kas atsitiks, jei taip neįvyks?

Žinoma, čia kils įtampa iš baimės, kad lūkesčiai bus neišpildyti. Liūdesio, graužaties, gėdos, kaltės, kaltinimo, pykčio, nevilties, beviltiškumo, noro numirti jausmai yra artimi lūkesčių draugai.

Paleidus šiuos “noriu, “privalau”, “negaliu”, - išnyksta ir jų užtaisai. Jokių lūkesčių, jokios baimės dėl jų neišsipildymo, jokio pasipriešinimo tam, kas yra čia ir dabar.

Visų lūkesčių motina yra viltis. Tai garbinamas lūkestis, jog rytojus bus geresnis nei šiandien.

Viltis- tai mintis apie ateitį, gimdanti lūkesčius. Viltis tai kažkas, kuo gyvi žmonės. Ir iš tiesų, yra labai malonu matyti, kuomet istorijose ir filmuose viltys išsipildo kaip laiminga pabaiga.

Bet, kaip įprasta sakyti Lietuvoje, - viltis yra kvailių motina. Kuo daugiau kažko viliesi, tuo mažiau pastebi dabartį ir nevertini šio momento. Čia ne apie tai, kad reikia praktikuoti dėkingumą, bet apie durų atvėrimą jam tekėti laisvai.

Ach, taip gera tiesiog būti, tas jausmas, kai kyla šypsena ir kutena džiaugsmas.

Lūkesčiai yra tarsi debesys, užstojantys gyvenimo džiaugmą šį momentą.

Jei galvoji, kad nemalonūs pojūčiai nebeturėtų kilti, tuo sakai NE tiems jausmams ir tas pasipriešinimas trukdo jiems pilnai pasireišti.

Visi jausmai ir pojūčiai yra gyvenimo dalis ir laisvė juos pilnai išgyventi, patirti viską, ką tik gyvenimas atneša be teisimo, kad kažkas turėtų būti kitaip, yra neįkainojama. Laisvė patirti, jausti, išsireikšti, mylėti yra čia. Tiesiog pažvelk už lūkesčių širmos. Ir jeigu tikiesi pamatyti tik laimingą dalį, tai taip pat kalėjimas.


Lengvi žingsniai numesti lūkesčius:

1.Išrašyk visus juos lape popieriaus.

Ko tikiesi iš ….?
Ko nesitiki iš ….?
Ko nori iš ….?
Ko nenori iš ….?
Kas turėtų atsitikti, kad čia ir dabar viskas būtų ok?

2. Kapstyk giliau, surask užslėptus lūkesčius ir išrašyk juos taip pat. Atsiverk pilnai ir nuoširdžiai.

3. Perskaityk, ką parašei ir pasinerk į tai. Tegul tai būna. Pripažink, jog šie lūkesčiai veikia sistemoje. Tu juos matai, jie daugiau nesislepia.

4. Dabar pažvelk savo patyrime, ar ko nors būtent dabar trūksta?

5. Suvok, jog niekas nevyksta būtent taip, kaip įsivaizduoji, kad gyvenimas vyksta nepriklausomai nuo to, kaip tu tikiesi, kad jis vyks. Patikrink, ar turi kontrolę tam kas vyksta ir kada vyks?

6. Pažvelk, ar tau reikia visų tų lūkesčių ar tiesiog gali juos visus paleisti. Pažvelk iš arčiau, ar lūkesčiai naudingi? Ar kažkas būtų prarasta, jeigu tie lūkesčiai nukristų? Išrašyk viską, kas kyla. Kuomet rašai, protas susikoncentruoja ir yra priverstas pažvelgti iš arčiau.


Ir jeigu tai neatneš efekto, tu gali pateikti savo brangius lūkesčius Liberation Unleashed forume ir padirbėti su kažkuo, kol išgryninsi visa tai iki pilno aiškumo.

Kaip piktžolės darže, taip ir lūkesčiai gali sugrįžti atgal. Neleisk jiems gadinti spektaklio.